Mmm, išsimiegojau, pailsėjau ir šiaip jaučiuos nuostabiai, tai reik ir žygį aprašyt. :)
Ahaaa.. nukeliavau stotin, ir pamačiau, kad mano pranašavimai, kad dalyvių bus tik kokie 6, neišsipildė - dalyvių buvo net 12, o vadovai 6. Ir dar trys turbo dalyviai - šunys. Kad ir kaip bebūtų keista, orių buvo daugiausia.
Įsėdus į traukinį sužinojome iki kur keliausime - iki Švenčionėlių. Nusigavę ten dar kelias valandas paėjėjom ir susiradom nakvynės vietą. Nakvojom pievoj prie upelio, nors kvietė mus ir į diskotekas pakeliui.
Įsikūrę dar ilgai sėdėjom prie laužo ir plepėjom, valgėm ir žiūrėjom, kaip Skerdžiaus šunys-fantastai vis ką nors įsivaizduodami laksto, loja. Kadangi ilgai užsisėdėjom, budėjom tik po valandą. O nuėjus miegot mus pasitiko patys didžiausi mūsų žygio draugai - uodai ir muselės, kurių įkandimus po to gana skaudėjo, ir buvo jų gana gausiai. Ryte pramerkt akis buvo baisu - aplink matydavai gigantišką spiečių muselių ir uodų.
Per maniškį budėjimą dar vienas ’smagus’ nuotykėlis pasitaikė.. Kai budėjau, du broliai dar nemiegojo ir palaikė mums kompaniją. Užsimanė jie pavalgyt ir užsistatė puodą makarų virt ant trikojo. Aš dar truputį apsimiegojus atsisėdau šalia orės, kuri budėjo su manim. Vos atsisėdau, ji pasiūlė man atsiremt į rąstą, ar pasislinkt (nepamenu) ir truputį paslinko savo koją. Geriau būtų neslinkus - netyčia užkliudė trikojį, o šis kaip tyčia nuvirto - ant manęs. Trikojis tai dar nieko, bet ant jo buvo puodas su makarais ir verdančiu vandeniu.. Vienžo, jis nukrito man prie kojų, vanduo išsiliejo ANT kojų. Aš, kaip tyčia dar buvau be batų, tik su kojinėmis, nes prieš tai miegojau, o be batų vaikščiot nebuvo šalta. Tai kai gavau dozę verdančio vandens staigiai šokau iš savo vietos, nusiiminėjau vieną kojinę, nes ant tos kojos pateko vandens. Pažiūrėjau, kad per džinsus vanduo žalos beveik nepadarė, užtat ten, kur užliejo per kojinę, žiauriai skaudėjo. Naktį mačiau, kad bus nedidelė pūslelė, tai pavėsinau vandeniu koją, pavėsinau ir po budėjimo nuėjau miegot.
Ryte atsikėlus pamačiau, kad vis dėl to ne maža pūslelė bus - vis besiplečianti ji galiausiai tapo mažojo kojos pirštelio storio ir per gana nemažą pėdos plotą.. Atrodė bus sudėtinga vaikščiot, bet užsidėjus batus paaiškėjo, kad eit įmanoma.
Kai ryte visi susikėlė, apsižiūrėjo ir pasigyrė įkandimais, pasibaisėjo mano nudegimu, pagaliau išsiruošėm.
Nuo ryto tam tikromis atkarpomis vedė du žmonės pasiėmę į rankas žemėlapį ir kompasą. Prasibrovėm pro miškus ir po to ėjom keliukais. Prieš pietus pradėjo lynot, tačiau nesmarkiai. Kažkuriuo metu apsižiūrėjom, kad teks kirsti kelią per pelkes. Ai, pagalvojom, kame problema - kertam. Tada prasidėjo smagumynai. Pradžioj brovėmės per mišką ir sušlapom neblogai, nes lijo jau kelias valandas. O tada išėjom į pelkes. Žolės vietomis siekė net iki pažastų, nors šiaip visąlaik buvo truputį žemesnės. Dažnai nematydavai kur dedi koją. Taip pat dažnai galėdavai tik pusiau šokinėt ant didelių kupstų, kurie svyruodavo.. Buvo taip smagu ir šlapia, kad net pamiršau savo žaizdą.
Galiausiai išėjom prie geležinkelio, kur mums ir reikėjo. Pradėjo truputį smarkiau lyti, bet visiems buvo nesvarbu - buvom permirkę (ypač priekiniai, kurie skynė per pelkes kelią). Tik tada vėl prisireikė kirst kelią - šįkart žemėlapis pelkių nežadėjo, tai ir nuėjom. Peršokom per upelį ir nukeliavom per pievas, kur vėlgi sušlapom, nes žolės savo dydžiu beveik nenusileido pelkėse buvusioms žolėms. Bet viskas baigėsi gerai ir dar pašlapę toliau keliavom keliais.
Einant prie didesnio kaimelio visai smarkiai įsilijo, tačiau pasidarėm prabangią pertrauką su parduotuve! Kai šiaip ne taip nutempėm visus nuo parduotuvės, keliavom toliau, o neužilgo mus paliko viena orė (kiek girdėjau, jai buvo problemų su kojom, bet nieko teigt negaliu).
Po kelių valandų sustojom prie vieno kalno. Kelio ženkle jis buvo pavadintas Ladakalniu, o ženkle, esančiame prie kalno - Ledakalniu, dėl to ir nežinau kaip jį vadint. Ten ir apsistojom, kiek toliau paėję nuo automobilių stovėjimo aikštelės. Ir visų mūsų, per dieną sukandžiotų uodų, džiaugsmui, ten nebuvo nei uodų nei muselių! Kadangi įsikūrėm anksti, visi tinginiavom prie laužo, virėmės valgyt ir šiaip nieko doro neveikėm.
Po to Mantas, Mikis, Greta ir aš nuėjom ant kalno paruošti įžodžio vietos. Vieta ten buvo fantastiška - ant aukšto kalno, beveik iš visų pusių matosi ežerai, o vidury stovi ąžuolas. Ypač per saulėlydį vaizdas ten buvo mistiškas - lyg iš skambučio (filmo). Vienišas ąžuolas, o už jo raudonas dangus. Besiruošiant įžodžiui Mikis su Greta pradėjo kalbėt apie siaubekus, prisimint įvairias scenas. Taip pat Mikis pasakė, kad pašonėj yra labai nejaukus skardis, papasakojo apie jį. O tada jis su Mantu išėjo pasikviest kitų.
Likom ant kalno aš ir Greta. Ir prasidėjo mums gliūchos (nuu, fantazijos). Dar kaip tyčia nuėjom ir užmetėm akį į tą skardį - truputį apšviestas prožiku jis atrodė labai nejaukiai (ypač kai prieš tai prisiklausėm apie jį iš Mikio). Dar pievoje kažkoks vabzdys skleidė labai keistus garsus - lyg garsiai vibruotų mobiliakas. Vienžo, stovėjom su Greta, juokais keikėm Mikį ir norėjom, kad kuo greičiau ateitų kiti.
Galiausiai atėjo kiti, apturėjom įžodį.
Grįžus iš įžodžio neužilgo dauguma išėjo miegot. Per mano ir Gretos budėjimą vadovai perspėjo, kad apačioj stovi mašina, taigi reikia rimčiau budėt. Tačiau kai mums taip pasakė, po kokio pusvalandžio užsileido apačioj esantys žmonės mašinoje garsų bumčiką. Viso to pasekmės buvo tos, kad broliai nuvarė mus miegot ir patys prabudėjo iki maždaug 4 ryto, kol išvažiavo mašina. Likęs rytas-naktis buvo rami.
Ryte (o gal jau ir ankstesnės dienos vakare) Skerdžiaus šunys buvo praminti Marozu ir Romantiku. Mat Romantikas buvo truputį sužeistas ir šiaip tokio charakterio ramesnio, o Marozas buvo didžiulis fantastas, bardako kėlėjas ir šiaip brutalus (nu neveltui jo tikras vardas Brutas:) ). Gerulis vaizdas buvo tada, kai Romantikas vos nepersismeigė ir tada visi jo gailėjo, guodė, netgi tėvelis (Skerdžius) atėjo jo paguost, o Marozas atvarė su pagaliu burnoj ir patrankė Romantiką, maždaug “Ką čia darai, baik žliumbt”.
Dar pasijuokę iš Marozo ir Romantiko (ypač kai šiam vis nepasisekdavo gaut numesto pagalio) vėlgi išsiruošėm kelionėn. Ėjimo tempas buvo lėtesnis, mat kai kam nuo vakar buvo problemyčių su kojytėm. O manosios problemytės kaip tik susitvarkė - žaizda išbrinko ir jos beveik nebejaučiau. Taip pat ir pūslių jokių neturėjau, o pamiegojus jaučiausi taip gerai, lyg būčiau ką tik pradėjus žygiuot. Tačiau teko taikytis prie kitų ir vis flėgminti. Tačiau po to pasitarus nusprendėm bandyt spėt į ankstesnį traukinį, taigi visiems teko eit greitėliau. Į traukinį spėjom su kaupu - nuėjus į Ignaliną dar turėjom maždaug pusantros valandos. Įsitaisėm lauke, nuėjom į parduotuvę, pavalgėm.
Vos nepražiopsojom savo traukinio, tačiau visi spėjom laiku. Ten prasidėjo viena smagiausių žygio dalių. Paparacino miegančius, žvengė iš jų, draugiškai tyčiojos ir šiaip buvo smagu. Ir nuotraukos iš šios žygio dalies turėtų būt smagios.
O po dviejų valandų buvom Vilniuj, ir po tradicinio atsisveikinimo visi išsiskirstėm.
Ir dar keli dalykai, kurie neįsikišo į aprašymą:
*Džiaugiuos, kad susirinko geruliai vadovai - Rūta, Greta, Mikis, Mantas, Rita ir Skerdžius. Su Mikiu iš viso buvo tūsas, žygis būtų buvęs visai ne toks jėgiškas, jei ne mūsų pasierzinimai, juokeliai, ginčai, pasilazdavojimai.. Vienžo, vadovai buvo kaip reikiant. :)
*Brolis iš orių buvo nerealus prikolistas. Ne dėl to, kad daug bajerių skaldė, bet dėl to, kad tie bajeriai buvo labai kokybiški. :) O jau jo juokai susiję su maistu, vandeniu.. Dar ilgai žygio dalyviai nepamirš Aivaro chalvos… Tas brolis kitą tokį, Poviliuką (Dzūkelį) priminė. Jis irgi nerealus.
*Pabandžiau atsekti pagal maps.lt mūsų maršrutą ir paskaičiuot, kiek gi nuėjom. 6nio maršrutą nuo pietų sekės sunkiai atsekt, nes maps.lt žemėlapis atrodė kažkaip kitaip negu tas, kuriuo naudojomės, taigi gali būt, kad kur suklydau, bet kaimelius radau visus, pro kuriuos ėjom. Tai taip labai abstrakčiai primetus gaunas, kad nuėjom 70km, bet kažkaip pernelyg dideli skaičiai atrodo, lyginant su mūsų ėjimu. :)
Ahhh, prieš šitą žygį nenorėjau važiuot į stofkes, žygius (net nežinau kodėl), o dabar eičiau ir eičiau kiekvieną savaitgalį. :) Iš vis, su Greta nusprendėm, kad jei kas būtų pasiūlęs eiti iki Vilniaus, jei ne jos egzas… :)
