ne-ra-šau
hmmm,
jau kuris laikas nerašiau. įsijungiau dabar, pagalvojau – o kodėl? negi dėl to, kad visko ko noriu negaliu parašyt dėl visokių skaitančių mamyčių? bet tada, atrodo, galėčiau rašyt ką nors sau,, bet nerašau.
per sunku viską išreikšt žodžiais, kartais net vien galvojant susisuka galva, tai ką čia bekalbėt.
iki kada nors, manau, nes nežinau ką čia galėčiau šiuo metu rašyt, kas man būtų įdomu. geriausi atsiminimai išlieka, ko neprisimenu – matyt to ir nereik prisimint.
ciao.
kai teka saulė, pavažiuoja protas
Kas vyksta?
Kas gi dabar vyksta?
Ispanijoj sėkmingai pabuvau, ten viskas labai nuostabu. Puikus oras, gražūs besišypsantys ispanai, belekiek didmiesčio triukšmo, nenustojantis skubantis gyvenimas. Ir man visai ten patiko.
Dabar vėl tupiu mokykloj, dienos vėl bėga labai greitai (jau po mėnesio kalėdos! o mokslo metai juk dar ką tik teprasidėjo). organizuojam mediumą (velniai žino, kokios ten šyzos gausis), organizuojam jazz pictures,, tarp organizavimų truputį pasimokom (bet tik truputį).
ir smaragde dar dirbu. ten dabar tikriausiai yra vieta, kurioje geriausiai jaučiuosi, geriausiai pasiilsiu (kad ir dirbdama). su draugais kuriam krūvą planų, kuriuos anksčiau ar vėliau (vėliausiai – vasarą, kuri, tokiais tempais bėgant dienom, tuoj pat ir ateis) įvykdysim. o kol kas ir taip viskas gana gerai.
ir skautauju dar. nesąmonės dabar su mūsų skiltimi vyksta (kad tik nepasidarytų praeitų metų situacija :/ ), bet tikiuos po vienos kitos savaitėlės viskas grįš į savas vėžes. labai tikiuosi, nes po vasaros mačiau viską lyg pro rožinius akinius, tikėjausi daug.
tai va. kažkaip vis lengviau gyvent darosi. *
p.s. perskaičiau savo paskutinį sakinį, ir dar kartą įsitikinau,kaip beprotiškai laukiu pavasario pabaigos ir vasaros. pabėgti nuo visų kaukių į save.
tolėliau.
juggling camp buvo jau senokai, o gyvenimas tęsiasi.
kas vyksta pastarosiom dienom? o gi nieko. kasdien einu į mokyklą, kiekvieną savaitgalį susitinku su draugais ar nueinu į koncertą, ir visos dienos plaukia lygiai taip pat vienodai.
net nežinau ką parašyti. mediumą pamažu organizuojam, jazz pictures pamažu organizuojam, o daugiau licėjuj – nieko gero. netgi mokytis beveik nereikia (jau įsivaizduoju grėsmingą sesės arba mamos komentarą po šiuo įrašu), jei nesi pratęs labai panikuoti dėl kiekvieno kontrolinuko.
ir dar dabar turiu mažytę paslaptėlę, kurios čia negaliu parašyt – tegu mama lieka nežinioj:))
net nežinau ką rašyti. va, 1nį iškeliauju ispanijon, kur vakar buvo 20 laipsnių šilumos. pavydėkit.
and life goes on.
ne veltui kažkada vasaros pabaigoj galvojau, kad iki kitos vasaros gyvensiu vien prisiminimais. ši vasara neleidžia savęs pamiršt (nors tu ką).
why is that? nes juggling camp šį savaitgalį vėl labai smarkiai priminė vasaros nuotykius. daug žongliravimo, džiaugsmo ir juoko, gražūs ežerai ir gražūs miškai, ramybė ir tūsas, tie patys keli nuostabūs žmonės – daug gero.
reiktų kaip nors pabandyt aprašyt bent kiek visą reikalą. žiūrint iš organizacinės pusės – pirmas blynas prisvilęs. bet aš kaip workshopo vedėja nesiskundžiu, nes man mokėt pinigų apskritai nereikėjo. vieta – super. ežeras labai gražus, miškas LABAI gražus, patys pastatai – so so. reikėjo truputį daugiau erdvės viduj ir šilumos. bet užtat visa tai atsveria įspūdingi vėtros nuversti medžiai su dar įspūdingesnėm šaknim. :) važiuosim ten filmuot deginimų kada.
mm, kas dar. kompanija – na, visai nieko, tikėjaus blogiau:) + visai netyčia camp’as tapo international projektu – turėjom 5 prancūzus. ir dar turėjom labai keistą sargą. LABAI keistą, kuriam mes atrodėm tikriausiai dar keistesni negu jis mums ,
// feedback’o matyt tik tiek trumpai (pernelyg viskas šviežia, kad rišliai ir plačiai aprašyt //
—————————
važiuojant atgal, vos tik įsėdus į mašiną su kavos puodeliu ir šokoladu iš degalinės, aš ir sėmka vienu metu pagalvojom – visai kaip vasarą. tik mašina ne ta.
tai buvo žiauriai geras jausmas. o sėmka vis dėl to yra vienas geriausių… sukeliautojų (?) (čia nuo žodžio ’sugėrovas’, tiesiog nesugalvoju atitikmens kuris geriau išreikštų tai ką aš noriu pasakyt)
—————————————————————————————
po tokių savaitgalių ne-ne-ne-nesinori grįžt į mokyklą. atgal pas visas nesąmones, intrigas, mokslus, reikalus; pas visai ne tuos žmones, su kuriais norėtum būt. matyt blogai, kad aš iš karto taip nusiteikiu, bet kad kitaip net negaliu. pernelyg gera ten buvo (nes blogi dalykai jau spėjo užsimiršt, atminty pamažu lieka vien tik geri atsiminimai).
paverkšlenimai ir žiema.
paskaičiau savo praeito įrašo pabaigą, kur sakiau, kad žinau ko noriu.
iš dalies – taip. iš kitos pusės – prisiminiau šiandieninį pokalbį su Nora. Mergaitė amžiaus tokio pat kaip aš, bet visiškai idealiai žino ko siekia, ir ne tai, kad siekia paprastų dalykų – nori būt muzikante (cha, tokie dalykai mane visąlaik veža). pasakojo daug visokių istorijų iš savo muzikavimo viso. maždaug, reikia žmogui pakliūt į stovyklą - per metus be problemų išmoksta grot fleita. reikia – išmoksta dar ką nors. ir visad nuosekliai siekia savo tikslo. ir visiškai nepaiso to, kad jos tėvai (kurie irgi belekiek visko pasiekę yra) nenori jai to leist, vistiek užsispyrus daro KĄ NORI.
blyn, iš dalies pavydžiu tokiem žmonėm. žinočiau aš, ko tikrai noriu iš savęs ateity, tai galėčiau bet ką padaryt. o dabar, va ir nežinau kur man krypt. ai, žodžiu.
labai keistai pastaruoju metu man daug kas krenta iš rankų. randu kokį nors nuostabų įvykį, noriu jame sudalyvaut, ir vis kas nors sukliudo. bet kokie išvažiavimai, bet kokios įdomesnės veiklos – viskas nepavyksta. matyt, vidus jau jaučia žiemą ir nori palikt visus beprotiškus važinėjimus ateinančiai vasarai. dabar reikia ramybės. juk ir aplink yra tiek visko nuostabaus, kur aš čia dar lakstau. užteks naujų dalykų – prisiminkime ir senus draugus, pastovumą. (Kūlgrinda – Vidury lauko)
dar šiandien buvo krikštynos. buvo visai linksma laistyt fux’us, šūkaut, baubt ir kitaip linksmintis. bet vis dėl to linksmiausia buvo visos nesąmonės su Juste, Auste ir Ieva po renginio. grįžtant autobusu vėl taip pat susimąsčiau – kam man nauji įvykiai, juk čia irgi taip gerai. Ir pasirodo, ne veltui man pastarąsias dienas iš galvos neišėjo Jūratės ir Kąstyčio arija. Kodėl tariu: man gera čia?
blyn, susigraudinau. labai gerai, kad nėjau į a. – tikrai ne šiuo metu man to reik. kada nors.
laikas bėga ne-svei-kai greitai.
kadangi braukau dienas kalendoriuje, tai pastebėjau, kad liko beveik tik viena rugsėjo savaitė.
kur pradingo rugsėjis?
šiaip tai labai gerai, kad laikas taip greitai bėga. ant galvos vėl pamažu verčiuos krūvas veiklų, bet tai irgi gerai – laikas dar greičiau bėgs. labai noriu, kad šie metai pralėktų visu savo greičiu.
iš tiesų, tai labai geras jausmas viduj. jaučiu, kad nestoviu vietoj ir pamažu judu link ten, ko noriu. jaučiu, kad žinau, ką darau ir žinau, ko noriu. ir iš viso – ačiū tau, vasara.
p.s. turim kol kas namie katytę – silkę. išprotėjus, bet nuostabi.
išvažiavo.
ištuštėjo mūsų namai. vakar iškeliavo staska, šiandien – giedrė.
:(
rugsėjo 1.
dabar galvot, kad ryt vėl prasidės eilinės dienos, labai keista. tai atrodo pakankamai neįmanoma – atrodo, tik nedidelę pauzę padarei tarp mokslų, o dabar viskas vėl toliau tęsiasi. vasara dabar atrodo kaip sapnas, visi mano nuotykiai – lyg neįvykę.
mokykloj niekas nepasikeitė – visi atrodo taip pat, elgiasi taip pat, šneka apie tuos pačius dalykus. skiriasi tik tai, kad yra krūva naujų žmonių, išėjo ketvirtokai ir mūsų kursas jau yra gerokai apsitrynęs licėjuj ir apsiuostęs, ne taip kaip pirmam kurse. bet viso labo tiek pakeitimų.
nežinau. labai keistas jausmas. tikiuosi, po kokio mėnesio jis dings ir atsiras kokių įdomybių licėjuj, nes kitaip nelabai linksmas gyvenimas nusimato.
ačiū, broli, ir ačiū… draugai?
seniai seniai brolis nutraukė mano gitaros stygą, seniai seniai aš ir šiaip neturėjau laiko kada ja grot (paprasčiausiai nebuvau namie), ir seniai seniai man tas pats brolis kniso protą, kad pakeisčiau stygas.
ir ačiū broli, kad pagaliau privertei mane jas pakeist!
po galais, negaliu žodžiais apsakyt to nuostabaus jausmo, kai po kokių >2 mėnesių vėl išgirsti savo rankomis gitara sugrotus garsus. kaip skamba naujutėlaitės puikios stygos (kas, kad uždėtos ant anaiptol ne naujutėlaitės ir ne pačios nuostabiausios gitaros), kaip gera grot, ahhhhhhh, vien dėl to verta 2 mėnesius nerast progos pagrot:)
nenusakomas jausmas.
o šiandiena šiaip keista diena. ryte susitikau su čibiu, po to su auste, ir visą tą laikotarpį jaučiausi visiškai nesava – galiausiai, kai dar ir pradėjau pesimistiškai skųstis austei, nusprendžiau, kad ne ta koja išlipau iš lovos.
o bet tačiau – susitikus su urte mano būklė gana normalizavosi, o po to vakare nuėjus į violetos parodos atidarymą ‘art cafe’ ji iš viso šoktelėjo iki pat lubų. eidama į tą parodą žinojau, kad sutiksiu kelis pažįstamus iš vilniaus ir iš klaipėdos, bet visiškai nesitikėjau, kad susirinks toks jaukus savų žmonių ratelis. buvo beprotiškai gera DAR kartą pamatyt juos – visiškai nesvarbu, kad su kai kuriais ir taip praleidau visą vasarą – vistiek tai buvo nuostabiai jauku ir miela. net jei ne koks renginys, ne darbas, ne festivalis – vistiek sugebam kažkaip susirinkt vienon vieton, susiburt, ir tai yra taip GERA. mmmm, tuoj visai susilydysiu (sėdžiu ir spėlioju, ar susilydysiu, ar susilydisiu).
žodžiu. vakaras atsvėrė visas dienos metu vykusias nesąmones.
jūros.
buvau prie jūros.
4nio naktį išvažiavau su audrium į klaipėdą galvodama, kad savaitgalį ten padirbsiu, po to pabūsiu truputį, ir grįšiu visa apsipinigavus. tačiau mano visi planai žlugo – bevažiuojant tą pačią naktį man paskambino ir pasakė, kad aš važiuoju į sattą.
tai nuvažiavau aš į tą sattą, ir ne veltui visi man sakė, kad ten šūdas ir neverta važiuot – tiek tokių girtų žmonių vienoj vietoj aš dar nebuvau mačius. dieną šiaip ten nebuvo ką veikt, o vakare/naktį tik tupėdavau smaragdo palapinėse, nes išlindus tegalėdavai šlykštėtis. o ir muzika buvo gana prasta.
užtat bonusai:
1) šiam festivalyje buvo pats jaukiausias smaragdo įsikūrimas per visą šią vasarą. kadangi važiavau beveik vien su menkai pažįstamais žmonėm, tai dirbau kaip su nauja komanda, ir kažkaip stebuklingai mes įsikūrėm labai greitai, labai nerealiai, labai patogiai. gavom super vietą – iš vienos pusės palapkes dengė senas laivas, vidury palapkių turėjom kapitono tiltelį, ir t.t. – viskas gavosi labai labai gerai.
2) likom po pačios sattos dar 2 naktis, ir va tada pasidarėm sau tūsą – gavom didžiules kolonkes ir padarėm healing area/chillout. tada pagaliau buvo visai faina, nes ir dauguma žmonių išvažiavo.
3) mane ir tris draugus vieną naktį nuvežė į mirusias kopas, kur oficialiai yra uždrausta vaikščiot. buvo visiškai kosminė naktis – oras nuostabus (apie 3h nakties buvo 18 laipsnių, tai čia superduper), žvaigždžių milijonai, o ir vietos – nuostabios, nepaliestos. iš vienos pusės buvo jūra, iš kitos – mirusios kopos. pastarosios atrodė kaip nežemiškos tikrąja to žodžio prasme – kažkaip taip panašiai būtų galima įsivaizduot kokius mėnulio kraterius, tikriausiai. žodžiu, naktis buvo pasakiškai graži.
o ryte, išsimiegojus kopose, dar ir juodkrantę aplankėm.
tai va. apie sattą tiek. ne veltui aš pradžioj ten labai nenorėjau važiuot – visiškai šūdinas festivalis.
o po to dar kelias dienas pabuvau klaipėdoj, vieną iš jų dirbau. per likusį laisvą laiką užėjau labai gerą arbatų/prieskonių/aliejų/beleko kito parduotuvę (ir po to ant etiketės pamačiau, kad ji yra kažkur ir vilniuj – reiks susirast), prisipirkau arbatų. dar radau labai fainą akmenų parduotuvę, o daugiau – nieko. šiaip klaipėda paliko labai gerą įspūdį.
tai va. šiuo metu, atrodo, turėčiau būt vilniuj – bet velniai ten mane ir mano keliones supaisys.
