Shutdown day.
Užmačiau štai čia tokią akciją.
Prikis tas, kad kaip tik tą dieną gatvės muzikos diena – antraip ar kitaip tikriausiai būčiau nejungus kompiuterio, nes nebūtų kada (ryte iš karto važiuoju ‘darban’, o vakare – (manau) ilgai užsitęsiąs afterpartis).
:)
Viešuma.
Sakė man mūkas, kad jai nepatinka, jog jos blogą žino nemažai (sąlyginai) žmonių. O man tai kas, galvodavau – tegu skaito kas nori.
Užtat pastarosiom savaitėm vis dėl to supratau, kad norėčiau, jog mano blogą žinotų nebent keli žmonės. Dabar kažkaip nejauku, nesinori rašyt daugelio dalykų – vis nenori kad vienas ar kitas žmogus perskaitytų, o žinai, kad tikrai perskaitys.
Reik man pradėt rašyt popierinį dienoraštį. :D Galėčiau susikurt naują blogą, kurio niekam niekam neskelbčiau, bet pradėjau internetu nebepasitikėt.
Škac, visi, iš mano blogo. :)
Liaudies šokiai.
Atsivedė mane Eglė pašokti liaudies šokių ant Tauro kalno. Galvojau – okei, bus faina. Atėjau, ir buvo taip nerealu. :)
Prisiminiau ir išmokau daug šokių, labai daug prisijuokėm, prisišėliojom – jėėėga.
Einant ten, jau ko ko, bet kad LIETUVIŲ liaudies šokiuose man teks kalbėt angliškai, tai nesitikėjau. Tačiau buvo kokie 5 brazilai, atvesti vienos (ar kelių) lietuvaičių. Su vienu kalbėjau, tai sakė, kad keliauja po Europą ir jiems čia Lietuvoj labai patinka, jė jė jė! :) Dar buvo toks įdomus japonas, kuris turėjo dar įdomesnį įrankį, kurį pridėjus prie mikrofono mikrofonas pradėdavo ūžti ar šiaip įdomius garsus skleisti.
Grįžtant ir jau stovint stotelėje, užverbavom vieną žmogų būti atgajos vadovu. Atėjom į stotelę ir jį užkalbinom, mat su juo truputį šokom. Ir po to tarpusavyje pradėjom šnekėtis apie atgajos vadovus. O jis susidomėjo (nes labai entuziastingai šnekėjom), ir galiausiai Eglė gavo jo numerį, o mes – jo pažadą, kad jis būtinai atvažiuos atgajon. Va kaip reik pritraukt žmones, MOKYKITĖS! :D
Tik bijau, kad pernelyg atsipūčiau ir (sąlyginai) nusigręžiau nuo mokslų. Persišėliojau. :)
Laikas.
[21:55:53] Austėja says: kada tu TURI laiko?
Ėėė, padėkit man išmokt susiorganizuot laiką, kad man jo dar liktų, o nemalčiau šššššš.
Jau nervina. :<
Chuncikai, turgaus krūva ir t.t.
Pastarosiom savaitėm dauguma rytų man buvo/būna tokie fantastiški!
Prieš kelias savaites kalbėjomės su keliais draugais skype, ir sugalvojom - ryt ryte skambinam vieni kitiems ir žadinam.
Po to vis kas nors rytais parašydavo visiems džiugų rytinį sms, linkintį geros dienos. O šiandien iš viso buvo antplūdis nuostabių linkėjimų. Per pamokas kelias akimirkas tikriausiai buvau laimingiausias pasaulyje žmogus, tai patvirtino ir mokytoja, į mano kikenimą ir plačią šypseną atsiliepdama galvažudžio žvilgsniu.
Šituos rytus dar ilgai prisiminsiu. :)
P. S. Atsiuntė dabar 15 min video iš ‘pikniko’, kuris buvo savaitgalį (o aš buvau žygy). Tėvas paklausė, ko ten verkiu kambary – taip krizenau iš filmuko. :D
P. P. S. Chuncikai, turgaus krūva – mūsų kodiniai pavadinimai. O štai ir mes kino pavasaryje, po heimos. Beveik visi, tik Austė liko už kadro.
Budinam svietą.
Dar praeitą savaitgalį stebėjaus, iš kur pas mus tunte tiek brolių, o šį savaitgalį pasipiktinau – kur dingot, aūū? :)
Atkeliavom į stovyklavietę, ir žiūrim – mūsų pastovyklėj Skaisčio brolių nė kvapo. Tik du kernaviečiai. Pradžioj galvojam – lėvai, lėvai, o po to džiaugėmės :D Net keista, kad Mikas ir Povilas sugeba būti tokie paslaugūs, draugiški ir šiaip nerealūs. :) Stovyklos gale nusprendėm, kad nuo dabar truputį prikaišiosim Liusei ir Juliui, nes supratom, ką reiškia, kai broliai iš tikro lepina seses visą stovyklą. :}
Apskritai, repiška stovykla (nors kaip Greta pasišaipė iš savęs ir manęs – mes sugebam kiekvienam žygy/stovykloj surast kažką nerealaus). Pradžioj visi labai keistai įnirtingai kibo darban, net iki man atvažiuojant jau buvo krūva malkų prikirsta. Sesės taip užsivežusios buvo, kad medžius pradėjo kirsti, o po to visą likusią dieną džiaugėsi savo nukirstais medžiais. :) Nuostabieji broliai mums labai padėjo, dėl to artėjant įsikūrinėjimo pabaigai, turėjom fantastiškus suoliukus ir daug kitų smulkmenų. Dar labai keista buvo, kai matėm, jog vadovai mums padeda – Rūta ir Mantas kirto storus rastus, nešiojo juos mums. O dar keisčiau buvo, kai vadovai atvarydavo, ir sakydavo ‘Oho, kaip čia faina’. :)
Kai išeikvojom savo pradinę energiją (tačiau patinginiavę vėl jos prisikaupėm), apturėjom programą. Žaidėm su balionais. :) Ypač man patiko ėjimas tarp balionų-kliūčių. O strateginis kiaušinių dėjimas irgi geeeras. Smagiausia buvo, kai niekaip nepavykus išviliot erelio iš savo lizdo, užsiundėm ant jo (Manto) vilkus. Ir gavom erelio kiaušinį, jė! :)
Naktis praėjo gerai ir gana šiltai.
Kitą dieną taipogi žaidėme. TIk šįkart tai buvo daugiau mušimosi žaidimai (ne vien, bet daugiausia). Nieeeko, vistiek smagu. Su Bingelyte sudarėme puikią porą gaidžių peštynėse – o aš įvaldžiau techniką, kaip greit nugalėt priešą. :)
Pažaidus – maistas, skruzdėliukas, rikiuotė ir keliavimas namo. Apibendrinant – gerulė stovykla.
Beje, kas labiausiai nusibodo per visą stovyklą – vilkai. Jų pastovyklė šalia mūsų, o dar pradžioj stovyklos susiklostė taip, kad mes turėjome gaminti jiems maistą, lakstyti su jais (jie nusprendė, kad ir visą likusią stovyklą mes turėtumėm žaist su jais) ir šiaip padaryt jiems viską ką jie tik nori. Nusibodo, kai jie trynėsi mūsų pastovyklėj. Užtat išmokom juos išvyt – “Trukdysi mums – negausi valgyt. Aš tave atsiminsiu!’ :D
Reklama.
Važiavau šiandien autobusu ir pro langą užmačiau reklamą.
Tai buvo didžiulė rodyklė, padalinta į tris dalis, ir nešama trijų žmonių. Tie žmonės pamažu judėjo vienas šalia kito, o rodyklė rodė maždaug ten, kur buvo atsidaręs naujas Rimi (ten buvo Rimi reklama).
Šitai reklamai (o gal ten šiaip pernešinėjo kokio stendo dalį? :) ) dedu pliusą už tai, kad privertė mane nusišypsot.
Pasivaikščiojimas (special edition).
Užsiprašė manęs parašyti ilgą įrašą su visokiom smulkmenom apie žygį. Ir gerai, skaitysit dabar daug visko neįdomaus. :P
Pirmas įspūdis atėjus į stotį, susitikimo vietą – iš kur pas mus tiek brolių? :D Nu žinau, kad ‘ant popieriaus’ jų yra, tačiau net keista pasidarė, kad į nediduką žygelį tiek susirinko. Ir, o stebukle, brolių buvo 1,5 karto daugiau! :)
Atvažiavom ir ėjom ėjom ėjom, turėjom kaimelyje užduotį (pabendrauti su vietiniais), ėjom ėjom ėjom, kitame kaimelyje vėl turėjom užduotį (pabendrauti su vietiniais kita tema) ir t.t. :) Vienžo, prisivaikščiojom kiek norėjom. O sesės nepasišiukšlino žygiuodamos – sparčiai drožėm priekyje (net nustebau, iš kur pas mus tiek jėgų :D ), tik va broliai flėgmino gale. Nu kaip neatsilikinės, jeigu sugeba pamesti miegmaišį ir tai pastebėti po nemažo laiko tarpo. Nieko, turėjom progų dažniau stot – palaukt jų. :)
Bendrauti su vietiniais man labai patiko. Apturėjom malonumą pasirašinėt rašteliais su beveik kurčiu 96 metų senuku. :) Mes jam parašom, jis perskaito ir šneka. Vėliau nusprendėm, kad jis tikriausiai seniausias visoje Dzūkijoje.
Taip pat, kai broliams pasisekė aptikti vietą, kur padaryt gerąjį darbelį (nes kad ir kiek mes klausinėjom, niekam nereikėjo pagalbos – norėjom patvarkyt patį kaimelį, bet kad ir jisai labai tvarkingas), sesės smagiai pasišnekėjo su vietine moteriške.
Dar iš viso žygio labai įsimintinas įvykis buvo, kai nuėjom į kažkokias privačias valdas pasiklausti kelio. Nuėjom trise, ir pataikėm ant vienos moteriškės gimtadienio. Ta proga gavom mėsos pavalgyt ir dar nusinešt. Taip pat ir dzūkiškai padainavo mums. O grįždami nuo tos sodybos iki pasilikusių mūsų laukti, taip žvengėm (beveik tikrąją to žodžio prasme), kad vos paeit galėjom. Net nepamenu iš ko.
Sutemus vaikščiojom po gliūkų mišką. Atsižvelgiant į pavadinimą ir mums pradėjo vaidentis visur žmonės ar šiaip siaubai baubai. O dar tie visi Manto ‘Tik dabar tyliai ir greitai einam, kad nė garso’ ir t.t. :) Vis tik šiokią tokią įtampą ir nejaukumą sukelia.
Visą dieną mums pasitaikė labai geras oras (palyginus su 5nio nakties audra), o vakarop (tiksliau naktį), kaip tik tada kai sustojom, turėjom laužą užkurt ir išsivirt maisto, pradėjo pliaupt lietutis. Kai Mantas išsikeikė ir nusispjovė ant laužo, tiesiog sėdėjom ir kalbėjom absoliučias nesąmones – protas pavažiavo visiems.
Labai super idėja dėl dviejų žygių pavirtimo į vieną. :) T.y. susitikome gliūkų miške (kai sėdėjom ir blevyzgojom) su kernavietėmis skautėmis ir su jom praleidom likusią žygio dalį. O sodyba… nereali. :) Dar geriau, kad laimusė mums pasakė, jog galima sofą paversti į lovą. Aš ir Urtė miegojom nuostabiai.
Dar daug visokių smulkmenų praleidau, kurios irgi buvo fantastiškos ir apie kurias norėjau parašyt, bet kadangi truputėlį prie lovos jau traukia, tai užsimiršo. Anyway, pasikroviau daug geros energijos. Labai daug. O dar kai kitą savaitgalį laukia skautų žemė.. :)
P. S. O Liusę su Mantu apsimoka jamt į žygius jau vien dėl to, kad jie sugeba nerealiai pakelti nuotaiką. :)
Pasivaikščiojimas.
VIsai trumpai apie žygį:
[16:45:44] Vi. says: “… kai vakare sėdi su puodeliu arbatos rankoj, visa tokia apsipatenkinus ir negali patikėt, kad gali būt taip gera, ir galvoji, kad tiesiog sapnuoji. ir kartoji nuolat (jau nebesuvokdama, kad kalbi) ‘eikit sau, kaip čia gera’. “
Dar kart didžiulis ačiū nuostabiesiems broliams. :)
P. S. Taip trumpai dėl to, nes jei pradėčiau rašyt viską, pasakot, įrašas gautųsi nežmoniškai ilgas. Patikėkit.
Užlijo.
Užlijo, ir gana nelaiku. Toks, sakyčiau, vasariškas lietus – kai lija smarkiai smarkiai, gana neilgai (tikiuosi), su žaibais ir perkūnija.
Tikiuosi, kad ryt ryte jau nebelis, per naktį išsilis. Jei taip – gerai, tikėtina kad kitomis dienomis nebelis. Jei ne – nieko gero. Žygį pradėt lietumi, ui. :>
P. S. O aš, šiandien, berods siekiu savo rekordo – daugiausiai įrašų per dieną.
