Liaudies šokiai.
Atsivedė mane Eglė pašokti liaudies šokių ant Tauro kalno. Galvojau – okei, bus faina. Atėjau, ir buvo taip nerealu. :)
Prisiminiau ir išmokau daug šokių, labai daug prisijuokėm, prisišėliojom – jėėėga.
Einant ten, jau ko ko, bet kad LIETUVIŲ liaudies šokiuose man teks kalbėt angliškai, tai nesitikėjau. Tačiau buvo kokie 5 brazilai, atvesti vienos (ar kelių) lietuvaičių. Su vienu kalbėjau, tai sakė, kad keliauja po Europą ir jiems čia Lietuvoj labai patinka, jė jė jė! :) Dar buvo toks įdomus japonas, kuris turėjo dar įdomesnį įrankį, kurį pridėjus prie mikrofono mikrofonas pradėdavo ūžti ar šiaip įdomius garsus skleisti.
Grįžtant ir jau stovint stotelėje, užverbavom vieną žmogų būti atgajos vadovu. Atėjom į stotelę ir jį užkalbinom, mat su juo truputį šokom. Ir po to tarpusavyje pradėjom šnekėtis apie atgajos vadovus. O jis susidomėjo (nes labai entuziastingai šnekėjom), ir galiausiai Eglė gavo jo numerį, o mes – jo pažadą, kad jis būtinai atvažiuos atgajon. Va kaip reik pritraukt žmones, MOKYKITĖS! :D
Tik bijau, kad pernelyg atsipūčiau ir (sąlyginai) nusigręžiau nuo mokslų. Persišėliojau. :)
