bumbt.
Apturėjau šiandien kritimą.
Susitikau su draugais (viena vėlavo visą valandą) ir ratais kvadratais, pasiėmus draugės šunį Brendį nukeliavom į Sereikiškes.
Ko tik nedarėm, kol prasidėjo visokie lakstymai, šokinėjimai, nešiojimai ant nugarų ir kitokie kvailiojimai.
Ir paėmiau aš vieną draugę ant nugaros. Nešu nešu, ir staiga kojos susipynė, ar kas įvyko, kad parkritom abi. Ačiū dievui asfaltą jau buvome perėjusios – kai kritom, tai kadangi mano draugė buvo aukštai, užkrito beveik vien man ant galvos. Jai nieko nebuvo, o aš taip smagiai apsibrozdinau galvą ir šiaip kelias minutes buvau apsvaigus, atrodė lyg galva būtų susiplojus.
Skriaudžia mane. :)
Update: prisiminiau, kad dar sužalojimų apturėjau. Kai bėgiojau su Arnu ir bandžiau jam atrišti raištelius, persirėžiau pirštą. Paprasčiausiai ėmiau už raištelio, Arnas staigiai patraukė koją ir raištelis man išslydo iš rankų. Ir kažkaip su jo galu sugebėjau pirštą persirėžt.
Laukiniai.
Buvom šiandien su mūku prie baltojo tilto, pievoje, ir aš buvau basa. Mūkas tada mane pavadino laukine.
Po kiek laiko (nors tada buvau jau su batais), tikrai pasijaučiau lyg laukinė, nes pamačiau kaip pro mane šuoliavo fretka. Iš šono atrodė lyg būčiau kur toli toli, o ne vidury miesto. Tas šeškiukas man priminė kokį tai laukinį gyvūną, skuodžiantį per pievą… Bet šiaip labai fainas pasirodė, gavau pačiupinėt po to. :)
Tik didžiausia to šeškiuko bėda buvo ta, kad jis bėgo visur, kur tik matė vaikštant žmones – šuoliavo paskui judančias kojas. :)
Nespėju.
C’mon, iš kur man gaut daugiau laiko?
Taip dabar viskas pradėjo lėkt, vaje vaje. Didžiausia blogybė ta, kad vėlai temsta – kai būna kokia 21h, galvoju, kad dar blogiausiu atveju tik 19h…
Tiek daug noriu padaryt, o tiek mažai padarau. Džiaugsiuos, kai baigsis pamokos ir turėsiu beveik dvigubai ilgesnę dieną.
Beje, ir dar tiek daug čia visko norėjau parašyt – net nustembu, kodėl dar neparašiau. Kai ko tikriausiai ir nebeparašysiu, nes pamiršau arba šiaip nebeaktualu.
Anyway, dienos dabar be proto smagios. Ir ne viską spėjant netgi nebūna taip jau blogai – gauni va tokias nerealias žinutes:
arnas says: cia taves pasiilgo zmones!
Austėja says: aha
Austėja says: labai
Austėja says: AHA
arnas says: ZIAURIAI
Mano nuostabioji chunca. :}
Eurovizija.
Kad būtų smagiau žaisti su diabolo, tuo pat metu viena akim žiūrėjau Eurovizijos pusfinalį (kita akimi žiūrėjau serialus).
Ką galiu garantuotai pasakyt – mūsiškis TIKRAI nelaimės. Ir neužims aukštų vietų, kad ir ką bepranašautų kiti. Ypač dar kai man visad kažkodėl atrodo, kad jis nusidainuoja…
Dabar dar pamenu latvius ir danus. O jei jau atsiminiau pasirodymą/dainą atliekančios šalies pavadinimą, tai čia jau labai daug. O jei dar ir pražiūrėjau visą jų pasirodymą/dainą neperjungus kanalo, tai čia dar daugiau. Danai dar netgi privertė mane paniūniuot kartu su jais! Dar galvojau – turėčiau kompe panašių dainų, gal ir klausyčiau. Vienžo, varė neblogai!
Finalą noriu dabar pamatyt tik dėl ispanų (sakė, kad neblogą šou padarė). Rezultatus vistiek kitą dieną išgirsiu šimtas vieną kartą.
Piktumas ant viso pasaulio, o labiausiai ant paties savęs.
Pyyyyyyp.
Kodėl visąlaik, kai būna kokia nepakartojama diena, po kelių dienų būna su*ikta diena?
Čia kaip koks dėsnis – taip būna beveik visąlaik.
Ir kaip tyčia, ne aš viena pikta ant viso pasaulio – pikta ir mano sesė.
Muzikantų autobusas.
Tikrai man reik sukurt atskirą kategoriją keistiems autobusams. :)
Vakar iš gitaros pamokos važiavau namo. Ir kaip tyčia, pataikiau į muzikinį autobusą.
Jame buvo nemažai žmonių, kurie šnekėjosi taip, kad aš girdėjau nemažai pokalbių. Ir jie visi iki vieno buvo apie muziką – vieni šnekėjo apie kažkokią muzikos mokyklą, kiti apie vis nutrūkstančias smuiko stygas, treti kalbėjo apie repeticijas… vienžo, krūva žmonių, šnekančių vien apie muziką, taip pat visame autobuse gal kokie 4-5 žmonės su instrumentais.
Jėgelė. :)
Diabolo.
Kadangi jau pradėjau ūžti visiems ausis apie tai, tai ir čia paūšiu.
Tai va, pasidariau priklausoma nuo diabolo. Nežinantiems – tai atrodo taip.
Nepaisant to, kad jį nusipirkau tik šįryt, jau taaaaip užsivežiau. Apie pietus pabandžiau pirmą kartą, ir vos pavyko išsukt. Po kelių valandų, kai sėdėjom sereikiškėse, išmetus dažnokai nepagaudavau. Užtat po to nukeliavom iki baltojo tilto ir ten prabuvus apie tris valandas tiek išmokau!
Be to, užmačiau pas ką mūkas treniruojasi žaisti pojais – grupė žmonių, rengianti fire show’us. Iš tiesų jie man patiko, tokie smagūs. :) Nesvarbu, kad naudos man tai nelabai duoda, nes jie su diabolo nedirba, bet vistiek smagu, kai šalia yra žmonių, kurie daro kažką panašaus kaip ir tu. :)
Be to, pastebėjau, kad jei aš labai užsivežu ką nors padaryt/išmokt, tai aš tikrai tai padarysiu/išmoksiu. Gitara užsivežiau išmokt grot – groju. Diabolo užsivežiau išmokt žaist – ir man sekasi.
Mūkas man pranašauja, kad po kelių mėnesių pasieksiu vieno tokio Arno lygį (nu supraskit – profe tapsiu).
- – -
Dabar tikriausiai visad, kai mane sutiksit mieste, turėsiu kupriake diabolo.
O kieno žali sodai.
Taip jau gavos, kad vakar po tradicinio pikniko, apie pietus, nuėjom į VU vykusį studentų folkloro festivalį ‘O kieno žali sodai’.
Pirmas valandas teatro salėj klausėmės pavienių atlikėjų. Buvo tikrai įdomu, ypač išsiskyrė VDA ir LMTA jungtinis pasirodymas, smagios mergičkos, kurios atvarė ir su fonograma pradėjo dainuot supopsintas liaudies dainas ir grupė, kuri atliko sudžiazintas liaudies dainas.
Kai baigės ši renginio dalis, nuėjom pasėdėt į vieną labai gražų pasislėpusį parkelį, esantį VU.
Po to išlindom pažiopsot pagrindinio vakaro koncerto. Va šita dalis buvo daug neįdomesnė už ankstesnę. Ypač todėl, kad kartojosi beveik visos dainos, kurios buvo atliktos teatro salėj. Smagios akimirkos šioje dalyje būdavo tada, kai pradėdavo šokti ant scenos – o mes irgi. Tik tie šokiai buvo parodomieji, taigi labai trumpi.
Užtat koncerto galas buvo įdomus. VU kolektyvas davė garo! Padarė improvizuotą spektaklį su šokiais, padainavimais, parungtyniavimais ir viskuo kitu. Kad ir ką besakytų kiti, Vilnius vistiek visame renginy pasirodė geriausiai. :) O ypač vienas vaikinukas, grojęs dūdmaišiu! Jis tiek teatro salėj, tiek vakaro koncerte nerealiai pasirodė! Mmmm, grojo tiesiog hipnotizuojančiai. :)
Po visko buvo vakaronė, o tada – namolio (su pablūdijimais pakeliui).
P.S. Ir dar, kadangi folkloro renginys, tai gavom liaudiško maisto – kūgelio. :) Realiai jo turėjo gaut tik dalyviai, bet mes iš savo draugų dalyvių nukniaukėm kuponus.
Užsieniečiai.
Berods įraše apie GMD rašiau, kad man patinka VEKS renginiai dar ir dėl to, nes ten prisimenu anglų kalbą.
O dabar lygiai taip pat karmos taškų gauna šokiai ant Tauro kalno. Ten irgi kiekvieną kartą pasitaiko užsieniečių, ir aišku taip jau gaunas, kad su jais šoku ir pradedu šnekėt.
Šįkart pamačiau vieną vaikinuką, tai net pagalvojau, kad tas pats brazilas, kaip ir paskutinį kartą – tik barzdelę užsiauginęs. Bet pasirodo ne, kitas, iš Čekijos. :)
Ir blemba, neįdomu daros – daug kur dabar pradedu matyt vis tuos pačius žmones, jokių naujų veidų. :< Ateinu į naują vietą – ir ten tie patys žmonės! :<
Autobusas.
Atrodo, man reikės daryt naują kategoriją apie keistus autobusus ar jų vairuotojus
- – -
Važiavau iš šokių namo su nauju autobusu (tuo, kur normalūs kondicionieriai dažniausiai veikia vasarą :) ). Pasitaikė labai keistas vairuotojas – kiekvienoj sankryžoj, kur ilgiau pastovėdavo autobusas, jis pradėdavo staiga jį nuleidinėt/pakėlinėt. Žinot, kaip tie nauji autobusai – gali truputį nusileist ar pakilti, tipo, kad vežimėliams ar invalindams būtų patogiau įvažiuot.
Sustojam sankryžoj, ir pradeda jis kilti-leistis-kilti-leistis ir t.t. :D
Linksminosi autobusas.
