Po.
Grįžau iš tauteko, viskas irgi grįžinėja į normalias vėžes.
Sesės katė išpindėjo išdrąsėjo, o dabar, kad netrukdytų grįžusiai mamai, tupi uždaryta mano kambary. Ir kniaukia, kniaukia, bijo manęs (nes dabar dažnai dėl savo blogų poelgių gauna nosin), ir kniaukia, supykus ant viso pasaulio. Taip jai ir reikia, pagaliau. :)
O pati sesė keliauja po visą Europą, vis parašo kokią žinutę ar laišką, paklausia kaip mes, kaip katė gyvena.
O tautekas. Tautekas jėga, three, four, five, six, seven, eight and back! Vien kiek vertos visokios dabar pažintys visur. :) Ir vėl padedu smaragdo miestui – per tauteką mūsų pastovyklėj buvo žiauri diabolo manija, netgi vienas berniukas iš Telšių paprašė manęs nupirkti jam, ir po to kaip nors, gal per pusseseres arba kai jis/aš atvažiuosim perduot. Aš užkrėčiau jį diabolo manija, o pati, pamačius kaip jis groja, dar labiau užsivežiau gitara ir dabar pasiryžau išmokt andy mckee dainą! Oh yeah.
Taip ir po truputį, po nieką, ir rašysiu, nes vasarą tiek daug visko, tiek visko mažai, kad net nežinau.
Kojinių parduotuvės be kojinių ir šiaip.
Taigi.
Jau ryt prasidės tautekas! Pastarosiom dienom labai nenorėjau į jį, tačiau dabar sėdžiu, ir galvoju, kad vistiek visur nespėsi – ir vėl be proto laukiu rytojaus.
Šiandien susipirkau paskutinius reikalingus daiktus. Tiksliau, beveik nusipirkau. Skundėsi man Urtė, kad neįmanoma Vilniuj rasti ilgų, tamsiai mėlynų vienspalvių kojinių. Šiandien ir pati tai pamačiau – niekur centre, jokiose parduotuvėse, jokiuose prekybos centruose, jokiose kojinių parduotuvėse neradau man reikalingų kojinių. Galiausiai nusispjoviau.
P. S. Pamiršau vakar paminėt, kad gavau iš to turko turkiškos muzikos. Dalis dainų man visai patinka!
P. P. S. Vienas dalykas, nugalėjęs dalį nenoro važiuot į tauteką – pagalvojau, kad grįšiu, ir visi bus manęs pasiilgę, ir aš visų pasiilgus, ir bus tik dar geriau. :)
Užsieniečiai.
Šiandien man užsieniečių pilna diena.
Važiuojant ryte į kirpyklą nejučiom nusišypsojau keliems praeiviams. Šie, pasirodo buvo užsieniečiai, tai pasisveikino ir persimetėm dar keliom nereikšmingom frazėm (nes stovėjom sankryžoj).
Po kirpyklos užėjau į trakų kofeiną. Kadangi buvo vis dar rytas, mažai žmonių, tai barista buvo kažkur dingus. Norėjau nueit pasidėt daiktus, bet ji staiga iš kažkur išdygo, ir paklausė ar dabar ką nors pirksiu. Atsakiau, kad taip, ir nuėjau pasidėt daiktų. Praeinant pamačiau kažkokį užsienietį sėdintį kampe ir dirbantį su laptopu.
Nusipirkau kavos, nešiausi atgal ir pasidėjus kavą grįžau pasiimt šiaudelio. Einant vėl prie daiktų, atsisėst, tas užsienietis man angliškai pasakė-paklausė maždaug “Tu nepasakei baristai labas?” (taip neužtikrintai, nustebęs). Pradžioj truputį sutrikau, bet po to atsakiau jam. Kažką jis man dar atsakė, ir taip netyčiom užsivedė pokalbis, pakvietė atsisėst prie jo staliuko. Nu ką, galvoju, užsienietis, pas juos ten taip įprasta.:) Tai po to sėdėjom ir daug daug šnekėjom. Jis buvo studentas iš Turkijos, norintis mokytis lietuvių kalbos. Į Vilnių atvažiavo prieš kelias dienas, ten netyčia susitiko vieną per internetą pažįstamą lietuvę, dabar mokosi lietuvių kalbos, norėtų rudenį studijuot Lietuvoje.
Kadangi ir taip turėjau kofeine laukt draugo, tai taip ir sėdėjom pusantros valandos, šnekėjom. Prisiklausiau daug visko apie Turkiją. O Arnas atėjęs nustebo, bet greit apsiprato. :)
Vienžo, galiausiai Arnas susitvarkė savo dokumentus vgtu ir teko atsisveikint su tuo užsieniečiu, bet turiu galimybių jį vėl susitikt – sakė, kad labai daug laiko praleidžia trakų kofeine, o aš irgi. :)
Taigi, po kurio laiko, būnant Sereikiškėse ir sėdint pievelėje prie mūsų priėjo du užsieniečiai ir paprašė atsakyt mūsų į kelis klausimus apie Lietuvą. Klausimai buvo ne tokie neįdomūs, kaip dažniausiai klausinėja praeiviai, o gana netradiciški. Galiausiai teko mums su Arnu papasakot apie mūsų susitikimą su turku – mat uždavė ta porelė klausimą ”Kaip manote, kokios asociacijos kyla užsieniečiams pasakius žodį ‘Lietuva’?”. Tada papasakojom, kodėl tas turkas norėjo atvažiuot į Lietuvą. Turkija berods vietine kalba išvertus reiškia ‘šalį, kurioje per daug saulės’. O Lietuva – šalis, kurioje per daug lietaus. Taigi toks kontrastas gaunas. :)
Taigi su ta pora pabendravom trumpai, bet įdomiai.
Ir galiausiai dar sutikau draugę, kuri vaikščiojo po miestą su draugais prancūzais.
Reziumuojant – pasijaučiau lyg užsienyje.
Atgaja.
Apie pačią stovyklą, programą, įvykius nerašysiu, nes suvaikyti savo mintis dabar man truktų per ilgai, be to, parašyčiau tikrai ne viską, po to gailėčiaus, kad kažko neparašiau; kai ko nesinorėtų rašyt, ir kai ko nesugebėčiau aprašyt. Tiesiog tai buvo pasaka; kai išsimiegosiu ir atsibusiu, tikriausiai pagalvosiu, kad tai buvo sapnas, nes per daug tai jau nerealu ir pernelyg ten buvo gera.
Tik apie stovyklavietę – pagaliau pirmoji Atgajos žemė, vadinasi galim ten daryt ką norim. :) Pradžioj ji atrodė siaubingai, tačiau vaikams atvykus pagyvėjo. Daug kas nesutvarkyta, nes mes pirmoji pamaina, tačiau turėjom savų privilegijų. Taip pat kol kas ten ir labai nesaugi teritorija, mat beveik vidury kaimelio. Bet ateity tai bus pati geriausia stovyklavietė.
Keista pagalvot, kad tikriausiai paskutinį kartą važiavau ten kaip vaikas, ir visai nekeista, kad eilinį kartą sumušinėsiu rekordus dėl savo amžiaus. Visai nekeista.
R. močiutė sakydavo: “Jei sutinki žmogų ir net nereikia žodžių, nes ir taip gera, tai vadinasi, jūsų sielos buvo susitikusios, nes sielos visada keliauja, kol mes miegam.”
