Kai teka saulė, pavažiuoja protas

šiand buvo šyza. pagaliau su urte apie viską rimtai pašnekėt.

bet man pasidarė dėl savęs baisu. jei savaitgalį man ieva plovė smegenis, tai urtė šiand bandė sugrąžint pabėgusį mano sveiką protą. o aš nelabai norėjau, kad jis grįžtų. žodžiu, dalykai, patirti savaitgalį, jau turi vieną bonusą – pirmą kartą gyvenime supratau, kiek man reiškia urtė, kiek su ja patyriau, ir kaip man jos dabar mirtinai reikia. jei ne ji, aš jau būčiau kosmose. haha, išaušo urtės valanda gelbėti mane.

bet vistiek, urtė mane įtikino, kad verta man bijot dėl savęs. dabar turėsiu vežiotis visur urtę, kad mane saugotų ir laiku paprotintų.

beje, vienas geriausių urtės pareiškimų – mes su kostia nusprendėm, kad tau reikia vyro – bent jis tave pririš prie žemės. o tada prasidėjo visokios šyza – pirma apie tobulo vyro paieškas man, paskui dar aptarinėjom netoliese esančius visokius žonglierius, o galiausiai bendrom pajėgom su urte nupiešėm paveikslą pagal bendrus pažįstamus, kaip mano atžvilgiu turėtų atrodyt tobulas vyras. buvo juokinga. :) ir dar urtė suprato, kad man surast tinkamą vyrą bus sunku. cha.

bet ši savaitė man skirta visiškai vien apmąstymams. retai kada gyvenime atsitinka tokių dalykų, kurie šitaip priverstų galvot. nu ir šiaip, jo, retai gyvenime atsitinka TOKIŲ dalykų.

p.s. aš tikiuos, kad mano blogas taps niekam neįdomus ir aš ramiai galėsiu čia apie viską rašyt. haha, naivuolė.