ačiū, broli, ir ačiū… draugai?
seniai seniai brolis nutraukė mano gitaros stygą, seniai seniai aš ir šiaip neturėjau laiko kada ja grot (paprasčiausiai nebuvau namie), ir seniai seniai man tas pats brolis kniso protą, kad pakeisčiau stygas.
ir ačiū broli, kad pagaliau privertei mane jas pakeist!
po galais, negaliu žodžiais apsakyt to nuostabaus jausmo, kai po kokių >2 mėnesių vėl išgirsti savo rankomis gitara sugrotus garsus. kaip skamba naujutėlaitės puikios stygos (kas, kad uždėtos ant anaiptol ne naujutėlaitės ir ne pačios nuostabiausios gitaros), kaip gera grot, ahhhhhhh, vien dėl to verta 2 mėnesius nerast progos pagrot:)
nenusakomas jausmas.
o šiandiena šiaip keista diena. ryte susitikau su čibiu, po to su auste, ir visą tą laikotarpį jaučiausi visiškai nesava – galiausiai, kai dar ir pradėjau pesimistiškai skųstis austei, nusprendžiau, kad ne ta koja išlipau iš lovos.
o bet tačiau – susitikus su urte mano būklė gana normalizavosi, o po to vakare nuėjus į violetos parodos atidarymą ‘art cafe’ ji iš viso šoktelėjo iki pat lubų. eidama į tą parodą žinojau, kad sutiksiu kelis pažįstamus iš vilniaus ir iš klaipėdos, bet visiškai nesitikėjau, kad susirinks toks jaukus savų žmonių ratelis. buvo beprotiškai gera DAR kartą pamatyt juos – visiškai nesvarbu, kad su kai kuriais ir taip praleidau visą vasarą – vistiek tai buvo nuostabiai jauku ir miela. net jei ne koks renginys, ne darbas, ne festivalis – vistiek sugebam kažkaip susirinkt vienon vieton, susiburt, ir tai yra taip GERA. mmmm, tuoj visai susilydysiu (sėdžiu ir spėlioju, ar susilydysiu, ar susilydisiu).
žodžiu. vakaras atsvėrė visas dienos metu vykusias nesąmones.
jūros.
buvau prie jūros.
4nio naktį išvažiavau su audrium į klaipėdą galvodama, kad savaitgalį ten padirbsiu, po to pabūsiu truputį, ir grįšiu visa apsipinigavus. tačiau mano visi planai žlugo – bevažiuojant tą pačią naktį man paskambino ir pasakė, kad aš važiuoju į sattą.
tai nuvažiavau aš į tą sattą, ir ne veltui visi man sakė, kad ten šūdas ir neverta važiuot – tiek tokių girtų žmonių vienoj vietoj aš dar nebuvau mačius. dieną šiaip ten nebuvo ką veikt, o vakare/naktį tik tupėdavau smaragdo palapinėse, nes išlindus tegalėdavai šlykštėtis. o ir muzika buvo gana prasta.
užtat bonusai:
1) šiam festivalyje buvo pats jaukiausias smaragdo įsikūrimas per visą šią vasarą. kadangi važiavau beveik vien su menkai pažįstamais žmonėm, tai dirbau kaip su nauja komanda, ir kažkaip stebuklingai mes įsikūrėm labai greitai, labai nerealiai, labai patogiai. gavom super vietą – iš vienos pusės palapkes dengė senas laivas, vidury palapkių turėjom kapitono tiltelį, ir t.t. – viskas gavosi labai labai gerai.
2) likom po pačios sattos dar 2 naktis, ir va tada pasidarėm sau tūsą – gavom didžiules kolonkes ir padarėm healing area/chillout. tada pagaliau buvo visai faina, nes ir dauguma žmonių išvažiavo.
3) mane ir tris draugus vieną naktį nuvežė į mirusias kopas, kur oficialiai yra uždrausta vaikščiot. buvo visiškai kosminė naktis – oras nuostabus (apie 3h nakties buvo 18 laipsnių, tai čia superduper), žvaigždžių milijonai, o ir vietos – nuostabios, nepaliestos. iš vienos pusės buvo jūra, iš kitos – mirusios kopos. pastarosios atrodė kaip nežemiškos tikrąja to žodžio prasme – kažkaip taip panašiai būtų galima įsivaizduot kokius mėnulio kraterius, tikriausiai. žodžiu, naktis buvo pasakiškai graži.
o ryte, išsimiegojus kopose, dar ir juodkrantę aplankėm.
tai va. apie sattą tiek. ne veltui aš pradžioj ten labai nenorėjau važiuot – visiškai šūdinas festivalis.
o po to dar kelias dienas pabuvau klaipėdoj, vieną iš jų dirbau. per likusį laisvą laiką užėjau labai gerą arbatų/prieskonių/aliejų/beleko kito parduotuvę (ir po to ant etiketės pamačiau, kad ji yra kažkur ir vilniuj – reiks susirast), prisipirkau arbatų. dar radau labai fainą akmenų parduotuvę, o daugiau – nieko. šiaip klaipėda paliko labai gerą įspūdį.
tai va. šiuo metu, atrodo, turėčiau būt vilniuj – bet velniai ten mane ir mano keliones supaisys.
