Kai teka saulė, pavažiuoja protas

paskaičiau savo praeito įrašo pabaigą, kur sakiau, kad žinau ko noriu.

iš dalies – taip. iš kitos pusės – prisiminiau šiandieninį pokalbį su Nora. Mergaitė amžiaus tokio pat kaip aš, bet visiškai idealiai žino ko siekia, ir ne tai, kad siekia paprastų dalykų – nori būt muzikante (cha, tokie dalykai mane visąlaik veža). pasakojo daug visokių istorijų iš savo muzikavimo viso. maždaug, reikia žmogui pakliūt į stovyklą -  per metus be problemų išmoksta grot fleita. reikia – išmoksta dar ką nors. ir visad nuosekliai siekia savo tikslo. ir visiškai nepaiso to, kad jos tėvai (kurie irgi belekiek visko pasiekę yra) nenori jai to leist, vistiek užsispyrus daro KĄ NORI.

blyn, iš dalies pavydžiu tokiem žmonėm. žinočiau aš, ko tikrai noriu iš savęs ateity, tai galėčiau bet ką padaryt. o dabar, va ir nežinau kur man krypt. ai, žodžiu.

labai keistai pastaruoju metu man daug kas krenta iš rankų. randu kokį nors nuostabų įvykį, noriu jame sudalyvaut, ir vis kas nors sukliudo. bet kokie išvažiavimai, bet kokios įdomesnės veiklos – viskas nepavyksta. matyt, vidus jau jaučia žiemą ir nori palikt visus beprotiškus važinėjimus ateinančiai vasarai. dabar reikia ramybės. juk ir aplink yra tiek visko nuostabaus, kur aš čia dar lakstau. užteks naujų dalykų – prisiminkime ir senus draugus, pastovumą.  (Kūlgrinda – Vidury lauko)

dar šiandien buvo krikštynos. buvo visai linksma laistyt fux’us, šūkaut, baubt ir kitaip linksmintis. bet vis dėl to linksmiausia buvo visos nesąmonės su Juste, Auste ir Ieva po renginio. grįžtant autobusu vėl taip pat susimąsčiau – kam man nauji įvykiai, juk čia irgi taip gerai. Ir pasirodo, ne veltui man pastarąsias dienas iš galvos neišėjo Jūratės ir Kąstyčio arija. Kodėl tariu: man gera čia?

blyn, susigraudinau.  labai gerai, kad nėjau į a.  – tikrai ne šiuo metu man to reik. kada nors.