2009-12-11 || 2010-09-27
Beveik metai praėjo nuo mano paskutinio įrašo, tikriausiai daug laiko praeis ir iki kito.
Pradėsiu nuo to, kodėl aš prisiminiau savo blog’ą (kurį jau buvau seniai pamiršus).
Po nekokio ryto grįžtu namo, atsidarau el paštą, pradžioj pasitikrinu svarbesnius laiškus. Tada žiūriu – laiškas iš wordpresso, kad kažkas pakomentavo mano įrašą. Galvoju šiaip kas nors užklydo ir ką nors parašė, būna kartais taip.
Atsidarau, ir opapa, čia ne šiaip sau komentaras. Jį galima rasti čia.
Iš karto mano galvoje tūkstančiai minčių. Pirmiausia, aišku – kas čia rašo? Aiškiai, kažkoks/ia liceistas/ė, nes rašė ”rytojų kur mokykloj prasilenksim” (mūahaha, jaučiuos kaip kokia detektyvė), ir mokosi šiuo metu – įtariamųjų ratas smaaaarkiai pamažėjo.
Nu bet ok, daugiau informacijos ir neturiu. Mane žino bent iš matymo, o aš to žmogaus tikriausiai nežinau. Įtariamųjų ratas dar mažėja – atmetam beveik visus ketvirtokus, beveik visus trečiokus. Lieka pirmokai (kurių taip, aš tikrai nuoširdžiai nė velnio nepažįstu) ir beveik visi antrokai.
O DIEVE AŠ MIRSIU IŠ SMALSUMO. Ir žiauriai tikiuosi, kad anonimas liceistas dar kada nors paskaitys mano blogą, nes jam turiu kai ką pasakyt:
Prašau, kada nors gyvenime prieik prie manęs ir pasakyk ‘labas, čia aš esu tas, kur komentavo tavo blogą’ ar pan. Dar geriau, jei esi antrokas, ir darysi man šimtadienį, tai gali padaryti per šimtadienį :D
Ir, rašei, kad ‘Žinau, kad licėjus – gyvenimo būdas šioks toks’. Žinok, kad licėjus yra vienas geriausių tavo gyvenime nutikusių/nutiksiančių dalykų, tik to dabar tikriausiai nevertini. Ir aš nevertinu. Jei dar nematei, pažiūrėk jau ex’ų testamentą (tikiuosi turi fcb, nes kitur neradau šito video). Šitas filmukas yra TOKS teisingas, toks toks toks teisingas. Pažiūrėk, suprask ir pasiimk šitai sau, ir atiduok licėjui visą save, nes tau anksčiau ar vėliau jis grąžins viską su kaupu.
————————————————
Taip ir gyvenu.
Darbų daug.
Bet šiaip trečiokiškieji licėjaus metai mane jau veža. Dėl to,kad darau tai,ką noriu. Dėl to, kad vis labiau priaugu prie tos minties ot-ne-dzin-ką-kiti-galvoja-apie-mane-einu-išsitaškysiu-ir-pasiimsiu-ką-galiu-geriausio,,,o-kiti-patys-kalti-kad-taip-galvoja, ir tai taaaip išlaisvina.
Truputį pasiskaičiau savo senesnius įrašus (bet laiko nelabai daug turiu – kai galėsiu, perskaitysiu visus nuodugniai), ir ką galiu pasakyti dabar – mano gyvenimas vis dar stebuklais grįstas.
——
Dar truputuką apie komentarą. Manęs klausė – Kiek gi sako štai toks tinklaraštis apie jo rašytoją? Ir man įdomu pasidarė, ką dabar tas žmogus galvoja apie mane,kaip jis mato mano gyvenimą. Nes kiek pamenu,ir kiek dabar pramečiau akimis – rašydavau aš čia labai siaurai, neaiškiai ir – seniai. Nesakau, kad aš dabar visiškai kitas žmogus, bet kitavertus, tos senosios tūsofčikės virgos manyje irgi nebedaug rasi, o svarbiausiųjų-geriausiųjų-tobuliausiųjų dalykų aš čia neaprašydavau (reason 1 – mylimoji smalsioji šeimynėlė, reason 2 – tam dažnai nebūdavo žodžių, ir dabar galbūt vis dar nebūtų).
Taipogi, aš tikrai nebėgu nuo savo praeities (sąžiningai šnekant, tikriausiai nesigailiu nei vienos savo gyvenimo akimirkos), tiesiog dabar viskas yra truputėlį kitaip.
O kaip tikiuosi, kad komentatorius paskaitys šitą įrašą. O aš eidama licėjuj pro nepažįstamus fuxus/antrokus įtariai visus apžiūrinėsiu. :)
Ir aišku negaliu nepaminėt, kad šiuo metu esu įsimylėjus Fleet foxes – Blue Ridge Mountains ir Bobby Mcferrin – Circlesongs albumą + Medicine man (tik dainą).
Iki kito karto, kuris visiškai neaišku kada bus.
Amitofas pasakė,
2010-09-27 at 17:42
Aš, be abejo, galėčiau būt pirmokas ar antrokas, tikėtina ir gana logiška, bet ar neatmeti pernelyg daug variantų? Juk visai taip pat galėčiau būt ir vienas iš tų keleto trečiokų bei ketvirtokų, kurių nepažįsti, galiu būt net buvęs liceistas, neišvykęs užsienin ir dėl kokių nors priežasčių dienai užsukęs į senus gerus antrus namus. Iš tiesų klaidinga net sakyti, kad būtinai “manęs nežinai”. Juk čia, pati rašei, daugelis apie daugelį kažką žino. Tikėtina, kad ir tu žinai mano kursą (ar laidą, jei jau baigiau), galbūt klasę (ypač jei esu bendrakursis), gal net vardą. Nors gal ir nieko, kas ten žino.
Ir visa tai tik remiantis prielaida, jog nemeluoju. O juk galėčiau meluot, pavyzdžiui, norėdamas tave, savo didelę priešę, nužudyt (tai įmanoma: “O DIEVE MIRSIU IŠ SMALSUMO”).
Nors… gal visgi ir toliau remkimės ta prielaida.
Beje, kai rašiau, jog “licėjus – gyvenimo būdas”, minty turėjau tave (cituoju, “gyvenu licėjum”). Aš, licėjaus (o gal ir savo paties) nelaimei, esu iš tų niekingųjų, kur ima sakingai, o duoda – ypač šykščiai.
Menki šansai, kad per savo šimtadienį tu dar atsiminsi kažkokį kadų kadais parašyt “mįslingą” komentarą, bet galima daryt kitaip: tiesiog ieškok progų pažindintis su žmonėm, prisistatyk kiekvienam, su kuriuo tenka persimest bent pora atsitiktinių žodžių, netoliese laukt apytuščiam koridoriuj ar prasilenkiant (o gal ir einant bendra kryptim) susitikt kabinete. Tada, net jei neišsiduosiu, po poros mėnesių galėsi manyt, kad “vis tiek jį pažįsti”. Žodžiu, gali paeksperimentuot.
Ir ačiū už Circlesongs. O aš maniau, kad jis tik visokiais muzikiniais žaidimais su publika užsiima. Juos pažiūrėt taip pat smagu, bet neimsi ir neklausysi taip, kaip įprastai klausai muzikos.
zebr pasakė,
2010-09-27 at 20:42
dėl mano spėjimų,
per šiandieną dar vis prisimindavau savo spėliones, ir dar prieš perskaitant šį komentarą jau buvau supratus, kad pernelyg susiaurinau savo įtariamųjų sąrašą, galbūt ne visai taip tave interpretavau.
dėl šimtadienio – o aš manau, kad atsiminsiu, nes visgi dar kartais (kas pusmetį kokį) paskaitinėju, ką čia anksčiau rašydavau – dar ne kartą skaitysiu ir visus šituos komentarus, reiškias – ir tavąjį. ir visas šitas reikalas mane labai sudomino, tad taip greit jis nepasimirš. :)
ir siaube siaubeli, kaip man patinka tavo pasiūlymas pažindintis su visais! kartą vienas draugas yra sakęs – ‘turiu tikslą kada nors gyventi taip, kad kasdien prakalbinčiau bent vieną nepažįstamą žmogų, kad kasdien su kuo nors nauju susipažinčiau. gaila, kad dabar dar iki to nepriaugau.’
kartais šią jo frazę vis dar prisimenu, ir kartais tai pabandžius suprantu,kaip beprotiškai vertinga tai yra.
ir manau visai galiu sakyt – you made my day.
tikiuosi, kada nors sužinosiu, kas tu per paukštis:)
Amitofas pasakė,
2010-09-27 at 21:39
Arba paukštė. Ar koks žemės šliužas, ar kirmėlė. (Šliužai ir kirmėlės – naujųjų laikų “poetiška”; nors pastarosios patiktų ir estetams, na, bent tos žalios, pūkuotos)
Jei patarimas patinka, tai ir naudokis, jokių realizavimo teisių sau nesigviešiu.
Aišku, gatvėj – ten, kur žmogų gali sutikt pirmą ir paskutinį kartą gyvenime – pažindintis be progos yra gerokai lengviau, bet juk tau ot-ne-nusispjaut-ką-pagalvos, tiesa?
Žinojimas, kad praskaidrinau tavo dieną, praskaidrino mano vakarą. Jei skamba pasipūtėliškai, žinok, čia tik dėl bandymo išversti.