hmmm,

jau kuris laikas nerašiau. įsijungiau dabar, pagalvojau – o kodėl? negi dėl to, kad visko ko noriu negaliu parašyt dėl visokių skaitančių mamyčių? bet tada, atrodo, galėčiau rašyt ką nors sau,, bet nerašau.

per sunku viską išreikšt žodžiais, kartais net vien galvojant susisuka galva, tai ką čia bekalbėt.

iki kada nors, manau, nes nežinau ką čia galėčiau šiuo metu rašyt, kas man būtų įdomu. geriausi atsiminimai išlieka, ko neprisimenu – matyt to ir nereik prisimint.

ciao.

kai teka saulė, pavažiuoja protas

Kas gi dabar vyksta?

Ispanijoj sėkmingai pabuvau, ten viskas labai nuostabu. Puikus oras, gražūs besišypsantys ispanai, belekiek didmiesčio triukšmo, nenustojantis skubantis gyvenimas. Ir man visai ten patiko.

Dabar vėl tupiu mokykloj, dienos vėl bėga labai greitai (jau po mėnesio kalėdos! o mokslo metai juk dar ką tik teprasidėjo). organizuojam mediumą (velniai žino, kokios ten šyzos gausis), organizuojam jazz pictures,, tarp organizavimų truputį pasimokom (bet tik truputį).

ir smaragde dar dirbu. ten dabar tikriausiai yra vieta, kurioje geriausiai jaučiuosi, geriausiai pasiilsiu (kad ir dirbdama). su draugais kuriam krūvą planų, kuriuos anksčiau ar vėliau (vėliausiai – vasarą, kuri, tokiais tempais bėgant dienom, tuoj pat ir ateis) įvykdysim. o kol kas ir taip viskas gana gerai.

ir skautauju dar. nesąmonės dabar su mūsų skiltimi vyksta (kad tik nepasidarytų praeitų metų situacija :/ ), bet tikiuos po vienos kitos savaitėlės viskas grįš į savas vėžes. labai tikiuosi, nes po vasaros mačiau viską lyg pro rožinius akinius, tikėjausi daug.

tai va. kažkaip vis lengviau gyvent darosi. *

p.s. perskaičiau savo paskutinį sakinį, ir dar kartą įsitikinau,kaip beprotiškai laukiu pavasario pabaigos ir vasaros. pabėgti nuo visų kaukių į save.

juggling camp buvo jau senokai, o gyvenimas tęsiasi.

kas vyksta pastarosiom dienom? o gi nieko. kasdien einu į mokyklą, kiekvieną savaitgalį susitinku su draugais ar nueinu į koncertą, ir visos dienos plaukia lygiai taip pat vienodai.

net nežinau ką parašyti. mediumą pamažu organizuojam, jazz pictures pamažu organizuojam, o daugiau licėjuj – nieko gero. netgi mokytis beveik nereikia (jau įsivaizduoju grėsmingą sesės arba mamos komentarą po šiuo įrašu), jei nesi pratęs labai panikuoti dėl kiekvieno kontrolinuko.

ir dar dabar turiu mažytę paslaptėlę, kurios čia negaliu parašyt – tegu mama lieka nežinioj:))

net nežinau ką rašyti. va, 1nį iškeliauju ispanijon, kur vakar buvo 20 laipsnių šilumos. pavydėkit.

paskaičiau savo praeito įrašo pabaigą, kur sakiau, kad žinau ko noriu.

iš dalies – taip. iš kitos pusės – prisiminiau šiandieninį pokalbį su Nora. Mergaitė amžiaus tokio pat kaip aš, bet visiškai idealiai žino ko siekia, ir ne tai, kad siekia paprastų dalykų – nori būt muzikante (cha, tokie dalykai mane visąlaik veža). pasakojo daug visokių istorijų iš savo muzikavimo viso. maždaug, reikia žmogui pakliūt į stovyklą -  per metus be problemų išmoksta grot fleita. reikia – išmoksta dar ką nors. ir visad nuosekliai siekia savo tikslo. ir visiškai nepaiso to, kad jos tėvai (kurie irgi belekiek visko pasiekę yra) nenori jai to leist, vistiek užsispyrus daro KĄ NORI.

blyn, iš dalies pavydžiu tokiem žmonėm. žinočiau aš, ko tikrai noriu iš savęs ateity, tai galėčiau bet ką padaryt. o dabar, va ir nežinau kur man krypt. ai, žodžiu.

labai keistai pastaruoju metu man daug kas krenta iš rankų. randu kokį nors nuostabų įvykį, noriu jame sudalyvaut, ir vis kas nors sukliudo. bet kokie išvažiavimai, bet kokios įdomesnės veiklos – viskas nepavyksta. matyt, vidus jau jaučia žiemą ir nori palikt visus beprotiškus važinėjimus ateinančiai vasarai. dabar reikia ramybės. juk ir aplink yra tiek visko nuostabaus, kur aš čia dar lakstau. užteks naujų dalykų – prisiminkime ir senus draugus, pastovumą.  (Kūlgrinda – Vidury lauko)

dar šiandien buvo krikštynos. buvo visai linksma laistyt fux’us, šūkaut, baubt ir kitaip linksmintis. bet vis dėl to linksmiausia buvo visos nesąmonės su Juste, Auste ir Ieva po renginio. grįžtant autobusu vėl taip pat susimąsčiau – kam man nauji įvykiai, juk čia irgi taip gerai. Ir pasirodo, ne veltui man pastarąsias dienas iš galvos neišėjo Jūratės ir Kąstyčio arija. Kodėl tariu: man gera čia?

blyn, susigraudinau.  labai gerai, kad nėjau į a.  – tikrai ne šiuo metu man to reik. kada nors.

kadangi braukau dienas kalendoriuje, tai pastebėjau, kad liko beveik tik viena rugsėjo savaitė.

kur pradingo rugsėjis?

šiaip tai labai gerai, kad laikas taip greitai bėga. ant galvos vėl pamažu verčiuos krūvas veiklų, bet tai irgi gerai – laikas dar greičiau bėgs. labai noriu, kad šie metai pralėktų visu savo greičiu.

iš tiesų, tai labai geras jausmas viduj. jaučiu, kad nestoviu vietoj ir pamažu judu link ten, ko noriu. jaučiu, kad žinau, ką darau ir žinau, ko noriu. ir iš viso – ačiū tau, vasara.

p.s. turim kol kas namie katytę – silkę. išprotėjus, bet nuostabi.

ištuštėjo mūsų namai. vakar iškeliavo staska, šiandien – giedrė.

:(

dabar galvot, kad ryt vėl prasidės eilinės dienos, labai keista. tai atrodo pakankamai neįmanoma – atrodo, tik nedidelę pauzę padarei tarp mokslų, o dabar viskas vėl toliau tęsiasi. vasara dabar atrodo kaip sapnas, visi mano nuotykiai – lyg neįvykę.

mokykloj niekas nepasikeitė – visi atrodo taip pat, elgiasi taip pat, šneka apie tuos pačius dalykus. skiriasi tik tai, kad yra krūva naujų žmonių, išėjo ketvirtokai ir mūsų kursas jau yra gerokai apsitrynęs licėjuj ir apsiuostęs, ne taip kaip pirmam kurse. bet viso labo tiek pakeitimų.

nežinau. labai keistas jausmas. tikiuosi, po kokio mėnesio jis dings ir atsiras kokių įdomybių licėjuj, nes kitaip nelabai linksmas gyvenimas nusimato.

aš eilinį kartą dingstu iš namų. šįkart – su kursiokais į čekiją.

pailsėjau truputį, pabuvau vilniuj ilgėliau, o dabar vėl tęsiu vasaros linksmybes. iš karto po čekijos – žonglierių stovykla, tundra, mažytė pertrauka, aleksandra, yaga (?) ir  visiškai laisvas rugpjūtis (rodos, neilgai jis bus laisvas).

gyventi linksma!

see ya. einu žongliruot (šiand pasaulinė žongliravimo diena!) ir tebūnienaktintis.

…pastarąsias kelias mano gyvenimo savaites sąsiuvinyje. nes šitą blogą skaito pusė šeimos, nu tai tipo.

bet gyvenimas vis linksmėja, ir truputį baisu pagalvot, kad liko beveik tik 2 mėnesiai vasaros, kurie pralėks beprotiškai greit.

daug ką veikiu (tik blogo nerašau, haha).

pusę laiko praleidžiu smaragde. šitą darbą myliu, jis veža! šiandien prieš pat išeinant atsitiko labai mielas dalykas – atėjo vaikinukas ‘telekinezės’ lankstinukų. daviau jam, po to jis paklausė, ar šokoladą valgau. pasakiau, kad valgau, ir tada ištraukė schogetten šokolado plytą ir davė sakydamas “tai va, imk, skanaus, su vaikais pasidalink”. awwww, tai buvo beprotiškai miela. :)

licėjus – baigta. reguliariai nebevaikštau, karts nuo karto tik nueinu.

hmm, kas čia dar. miego beprotiškai trūksta. bet nieko, 5nį išsimiegosiu. o tada tikiuos išvykt į telekinezę – būtų nerealus tūsas.

dabar reik sulaukt, kol audrius atvažiuos, atveš raktus. dar reik pabandyt nusirident nuo pečių prievolę sutvarkyt virtuvę, nes jaučiu, kad vis dėl to nepajėgsiu. va.