and life goes on.
ne veltui kažkada vasaros pabaigoj galvojau, kad iki kitos vasaros gyvensiu vien prisiminimais. ši vasara neleidžia savęs pamiršt (nors tu ką).
why is that? nes juggling camp šį savaitgalį vėl labai smarkiai priminė vasaros nuotykius. daug žongliravimo, džiaugsmo ir juoko, gražūs ežerai ir gražūs miškai, ramybė ir tūsas, tie patys keli nuostabūs žmonės – daug gero.
reiktų kaip nors pabandyt aprašyt bent kiek visą reikalą. žiūrint iš organizacinės pusės – pirmas blynas prisvilęs. bet aš kaip workshopo vedėja nesiskundžiu, nes man mokėt pinigų apskritai nereikėjo. vieta – super. ežeras labai gražus, miškas LABAI gražus, patys pastatai – so so. reikėjo truputį daugiau erdvės viduj ir šilumos. bet užtat visa tai atsveria įspūdingi vėtros nuversti medžiai su dar įspūdingesnėm šaknim. :) važiuosim ten filmuot deginimų kada.
mm, kas dar. kompanija – na, visai nieko, tikėjaus blogiau:) + visai netyčia camp’as tapo international projektu – turėjom 5 prancūzus. ir dar turėjom labai keistą sargą. LABAI keistą, kuriam mes atrodėm tikriausiai dar keistesni negu jis mums ,
// feedback’o matyt tik tiek trumpai (pernelyg viskas šviežia, kad rišliai ir plačiai aprašyt //
—————————
važiuojant atgal, vos tik įsėdus į mašiną su kavos puodeliu ir šokoladu iš degalinės, aš ir sėmka vienu metu pagalvojom – visai kaip vasarą. tik mašina ne ta.
tai buvo žiauriai geras jausmas. o sėmka vis dėl to yra vienas geriausių… sukeliautojų (?) (čia nuo žodžio ’sugėrovas’, tiesiog nesugalvoju atitikmens kuris geriau išreikštų tai ką aš noriu pasakyt)
—————————————————————————————
po tokių savaitgalių ne-ne-ne-nesinori grįžt į mokyklą. atgal pas visas nesąmones, intrigas, mokslus, reikalus; pas visai ne tuos žmones, su kuriais norėtum būt. matyt blogai, kad aš iš karto taip nusiteikiu, bet kad kitaip net negaliu. pernelyg gera ten buvo (nes blogi dalykai jau spėjo užsimiršt, atminty pamažu lieka vien tik geri atsiminimai).
jūros.
buvau prie jūros.
4nio naktį išvažiavau su audrium į klaipėdą galvodama, kad savaitgalį ten padirbsiu, po to pabūsiu truputį, ir grįšiu visa apsipinigavus. tačiau mano visi planai žlugo – bevažiuojant tą pačią naktį man paskambino ir pasakė, kad aš važiuoju į sattą.
tai nuvažiavau aš į tą sattą, ir ne veltui visi man sakė, kad ten šūdas ir neverta važiuot – tiek tokių girtų žmonių vienoj vietoj aš dar nebuvau mačius. dieną šiaip ten nebuvo ką veikt, o vakare/naktį tik tupėdavau smaragdo palapinėse, nes išlindus tegalėdavai šlykštėtis. o ir muzika buvo gana prasta.
užtat bonusai:
1) šiam festivalyje buvo pats jaukiausias smaragdo įsikūrimas per visą šią vasarą. kadangi važiavau beveik vien su menkai pažįstamais žmonėm, tai dirbau kaip su nauja komanda, ir kažkaip stebuklingai mes įsikūrėm labai greitai, labai nerealiai, labai patogiai. gavom super vietą – iš vienos pusės palapkes dengė senas laivas, vidury palapkių turėjom kapitono tiltelį, ir t.t. – viskas gavosi labai labai gerai.
2) likom po pačios sattos dar 2 naktis, ir va tada pasidarėm sau tūsą – gavom didžiules kolonkes ir padarėm healing area/chillout. tada pagaliau buvo visai faina, nes ir dauguma žmonių išvažiavo.
3) mane ir tris draugus vieną naktį nuvežė į mirusias kopas, kur oficialiai yra uždrausta vaikščiot. buvo visiškai kosminė naktis – oras nuostabus (apie 3h nakties buvo 18 laipsnių, tai čia superduper), žvaigždžių milijonai, o ir vietos – nuostabios, nepaliestos. iš vienos pusės buvo jūra, iš kitos – mirusios kopos. pastarosios atrodė kaip nežemiškos tikrąja to žodžio prasme – kažkaip taip panašiai būtų galima įsivaizduot kokius mėnulio kraterius, tikriausiai. žodžiu, naktis buvo pasakiškai graži.
o ryte, išsimiegojus kopose, dar ir juodkrantę aplankėm.
tai va. apie sattą tiek. ne veltui aš pradžioj ten labai nenorėjau važiuot – visiškai šūdinas festivalis.
o po to dar kelias dienas pabuvau klaipėdoj, vieną iš jų dirbau. per likusį laisvą laiką užėjau labai gerą arbatų/prieskonių/aliejų/beleko kito parduotuvę (ir po to ant etiketės pamačiau, kad ji yra kažkur ir vilniuj – reiks susirast), prisipirkau arbatų. dar radau labai fainą akmenų parduotuvę, o daugiau – nieko. šiaip klaipėda paliko labai gerą įspūdį.
tai va. šiuo metu, atrodo, turėčiau būt vilniuj – bet velniai ten mane ir mano keliones supaisys.
what’s next?
mmmm.
žiūriu seniai nerašyta čia, bet, kad ir nebuvo kada rašyt.
atrodo, šiai vasarai lemta būt tobulai nuo pirmos iki paskutinės dienos. aleksandra neatsiliko savo jėgiškumu nuo visų festų ir tūsų. ačiū broliui už kitokią programą – ne kartą per stofkę sakiau draugams frazes maždaug: ‘pagaliau jaučiu, kad dalyvauju PATYRUSIŲ skautų programoj’. buvo nerealu. ir galiausiai savoj pastovyklėj pamačiau besiformuojančią šeimą – juk dabar vyšnių draugovių sudėtis kurį laiką smarkiai nekis, nes pastaruosius metus ‘nesusižaisdavom’ daugiausia dėl to, kad daug kas išeidinėjo į štabą. o dabar žinau, kad artimiausiu metu šalia savęs matysiu šiuos žmones, ir su jais jau galima statyti komandą.:) žodžiu, stofke džiaugiuos super smarkiai.
o po stofkės išvažiavau į yagą. atvažiavom 4 dienos prieš patį festą, ir didžiają dalį viso laiko skynėm gėles, kurių ten buvo nežmoniškai daug. kokias tris dienas gėlių nekenčiau. buvo ir šiaip problemyčių dėl kai kurių merginų tinginiavimo, bet dabar kai pagalvoju – smuuulkmenos.
o šiaip. prieš festą iš sėmkos ir ievos prisiklausiau šnekų, kad location’as yra pats nerealiausias iš visų festų, kad ten apylinkės stebuklingos. vos tik atvažiavus su aušra neturėdamos ką veikt apėjom aplink ežerą. ir iš tikro, belekokios gamtos ten galima rast, visokiausių miškų, gėrybių, gėlių (kurių, kaip sakiau, begalės ten), šaltinėlių, ir daug visokio kito gėrio.
ir ežere dar yra plaukiojančių salų. prie crew campo turėjom priėjimą prie ežero, ir vieną rytą atsikėlę pamatėm, kad prie mūsų priartėjo viena sala. apie pietus pamatėm, kad ji priplaukė dar arčiau ir užtvėrė mum priėjimą iki pačio ežero – turėjom nuosavą baseinėlį. ir vat ėmė ta sala ir užstrigo, prabuvo visą festą taip.
va. o pats festas. užsieniečių buvo tikriausiai net daugiau nei lietuvių, ir šiaip žmonės, matos, susirinkę patys pačiausi ir patys įdomiausi.
ir gal net visai džiaugiuos dėl savęs, kad urtės nebuvo. buvau nuo nieko nepriklausoma, galėjau daryt visiškai viską kas tą akimirką šaudavo galvon. žinau, kad pamačiau ir padariau daug daugiau, negu būčiau nuveikus kartu su urte.
o paskutinė diena buvo tikriausiai geriausia. dauguma žmonių išvažiavo, liko gal tik apie 50-70. ir dieną (kaip ir per visą festą) man labai sekės būt tam tikru laiku tam tikroj vietoj:
ryte atsikėliau, nuėjau nusipraust prie šaltinėlio. atėjus radau ten vieną vaikinuką, ir jau man ruošiantis išeit jis išsitraukė amerikos indėnų fleitą ir pradėjo ja grot. paskui ją pakeitė į kitą – turėjo kokias 4-5 su savim. pradžioj jis net nematė, kad aš stoviu už jo, vėliau pastebėjo mane, tad gavau leidimą apžiūrėt jo instrumentus:) bet šiaip buvo labai neįtikėtina viskas – garsus tekančio vandens garsas, mirtina tyla aplinkui ir indėniškos fleitos garsas:) net nuoširdžiai norėjos verkt, kaip tobula viskas buvo.
po to dar buvo fun momentas, kai aš suvokiau, kad man kažkodėl svaigsta galva ir kad aš maždaug 26 valandas nieko nevalgiau.:)
ir šiaip su dalimi likusių jau pradėjau jaustis kaip šeima, kai visą dieną praleidom ilsėdamiesi prie laužo. vakare, aišku, netyčiom gavosi būgnų jam’as, bet ir šiaip buvo viskas nerealu. visiška poilsio ir ramybės diena.
reziumė: šitas festas buvo geriausias įvykis šią vasarą. ir tikrai vienas geriausių mano gyvenime. daug pamačiau, atradau ir patyriau, nebeliko jokių abejonių ‘ar man čia vieta’ ir t.t. ne veltui visi man sakė, kad į yagą žūtbūt reik nuvažiuot.
ir po galais, kaip faina, kad beveik kiekvieną (iš visko tereik atmest paskutinę kelionės į čekiją dieną) šios vasaros akimirką galėjau sau pasakyt, kad man daugiau nieko nereikia iš gyvenimo.
viskas.
p.s. velnias, ne viskas. dar buvau anykščiuose, įvykdžiau pareigą (ir pati nustebau savo sugebėjimais virtuvėj). o ryt važiuoju su gūga, migle ir ieva vienai nakčiai pasitūsint. bus įdomu. :)
summer.
vasara LEKIA nežmonišku greičiu.
čekija praėjo įdomiai (viskas iki paskutinės nakties buvo labai ok, o paskui buvo labai žoska ir labai keista).
žonglierių stofkė turėjo būt darbas su biškiu tūso, bet gavos tūsas su biškiu darbo. i like it very much, tik pinigus dar reik atsiimt.
o tundra. nu tipo, iš muzikinės pusės tai nieko ir nesitikėjau, elektronika nelabai man:) o šiaip žonglierių visokių prisižiūrėjau, ir su sava chebra prasitūsinau.
va. bevažiuojant atgal sėmka pasiūlė varyt padėt yagai ruoštis. motina sakė prasičekins, kas ten per festas, ir išleis tik tada, jei viskas ore:) būtų visai fun, >nei savaitę prabūt su tais žmonėm. o žmonės turėtų įdomūs susirinkt.
va. dabar einu nusiplaut kojų ir miegučio, po maždaug dviejų parų nemiegojimo.
next stop – aleksandra, 10d.
tobuli vyrai, apmąstymai ir t.t.
šiand buvo šyza. pagaliau su urte apie viską rimtai pašnekėt.
bet man pasidarė dėl savęs baisu. jei savaitgalį man ieva plovė smegenis, tai urtė šiand bandė sugrąžint pabėgusį mano sveiką protą. o aš nelabai norėjau, kad jis grįžtų. žodžiu, dalykai, patirti savaitgalį, jau turi vieną bonusą – pirmą kartą gyvenime supratau, kiek man reiškia urtė, kiek su ja patyriau, ir kaip man jos dabar mirtinai reikia. jei ne ji, aš jau būčiau kosmose. haha, išaušo urtės valanda gelbėti mane.
bet vistiek, urtė mane įtikino, kad verta man bijot dėl savęs. dabar turėsiu vežiotis visur urtę, kad mane saugotų ir laiku paprotintų.
beje, vienas geriausių urtės pareiškimų – mes su kostia nusprendėm, kad tau reikia vyro – bent jis tave pririš prie žemės. o tada prasidėjo visokios šyza – pirma apie tobulo vyro paieškas man, paskui dar aptarinėjom netoliese esančius visokius žonglierius, o galiausiai bendrom pajėgom su urte nupiešėm paveikslą pagal bendrus pažįstamus, kaip mano atžvilgiu turėtų atrodyt tobulas vyras. buvo juokinga. :) ir dar urtė suprato, kad man surast tinkamą vyrą bus sunku. cha.
bet ši savaitė man skirta visiškai vien apmąstymams. retai kada gyvenime atsitinka tokių dalykų, kurie šitaip priverstų galvot. nu ir šiaip, jo, retai gyvenime atsitinka TOKIŲ dalykų.
p.s. aš tikiuos, kad mano blogas taps niekam neįdomus ir aš ramiai galėsiu čia apie viską rašyt. haha, naivuolė.
telekinesis.
aš nuo šiandienos ryto (tiksliau, pietų – kai pabudau) vis dar taip pat nesėkmingai ieškau žodžių apibūdint viskam. tik vieną kitą atkapstau, bent kiek tinkamą apibūdint situacijai.
bet aš visiškai be žodžių. visiškai užsigliūčinus. čia buvo KOSMOSAS iš pačios didžiausios k. gliūčinantis stage’as, skalbimo mašina, poi sukimas ten, chillas, smegenų plovimas ir t.t.
va va, štai ir pritrūkau žodžių. man mirtinai reik blondės dabar.
VKF ‘09
MHM.
savanoriavimas dar nesibaigė, vkf irgi, bet po to dar pamiršiu ką… (o taip nesinori nieko pamiršt).
nes va vakar jau net nelabai smulkmenų atsimenu kas vyko, tik žinau, kad viskas buvo gerai. tik ryža koža iš moksliukų užkniso, kai kurie savanoriai nauji irgi, bet nieko.
o šiand buvo kosminė diena. rytas – vienas tobulųjų. eini ryte miestu, žmonių tik vienas kitas, rankoj kofeino kava, yra dar viena maža smulkmenytė (gūga – ASTROFIZIKA!!). įeinu į sereikas, o ten dar didesnis kosmosas – tuščia, ir per visą parką aidi džiambe garsai – pačiam sereikų gale kokie 7 vaikinukai susėdę būgnais GALINGAI groja. nuostabus efektas.
ryža koža lyg ir malonesnė buvo, nauji savanoriai – gal irgi visai nieko… apskritai, jei ne prastokas oras (nors po to jau ir jis nebetrukdė), viskas būtų buvę turbo. bet ne, ir dabar buvo turbo. žoooodžiu. reik, kad galvelėj mintys susidėliotų.
(dar ir fizikų draugų susiradau. ,) )
va. miela buvo sutikt žmonių iš buvusios vasaros stovyklos dusetose, po to – ir rūtą (su kristijonu, wūhū!).
VIENŽO, kaip mėgdavau sakyt – viskas labai puiku. tikėkimės, kad ryt bus tas pats!
facebook status update: virga pleskaitė linksminasi.
kuo toliau, tuo mano post’ai vis trumpėja.
šįkart, urtė apsidžiaugtų – atrodo, anksčiau ar vėliau, vistiek tenka susimokėt už savo gyvenimo ”klaidas”.
beje, pašnekėjus šiandien su rūta, supratau, kad aš esu BEPROTIŠKAI laiminga, kad išėjau iš kulviečio.
bonobo – transmission94 (parts 1 + 2)
senas naujai atrastas metų atradimas – muzika. jei anksčiau būdavo ‘ai, nu jo, jėga, pralinksmina, šiaip faina paklausyt’, tai po galais, šiemet taip požiūris pasikeitė, taip pradėjau gilintis, vis giliau ir giliau, vidun, ir tai yra taip nerealu.
tikriausiai, pačiai viso šito pradžiai reiktų dėkot Ž., nes po galais, kažkodėl tik jo dėka pradėjau įdėmiai žiūrėt lyricsus, o vėliau, savaime – ir visa kita.
vasara.
jei šią vasarą įgyvendinsiu bent pusę planų, kuriuos dabar esu sugalvojus, bus kaifas.
