and life goes on.
ne veltui kažkada vasaros pabaigoj galvojau, kad iki kitos vasaros gyvensiu vien prisiminimais. ši vasara neleidžia savęs pamiršt (nors tu ką).
why is that? nes juggling camp šį savaitgalį vėl labai smarkiai priminė vasaros nuotykius. daug žongliravimo, džiaugsmo ir juoko, gražūs ežerai ir gražūs miškai, ramybė ir tūsas, tie patys keli nuostabūs žmonės – daug gero.
reiktų kaip nors pabandyt aprašyt bent kiek visą reikalą. žiūrint iš organizacinės pusės – pirmas blynas prisvilęs. bet aš kaip workshopo vedėja nesiskundžiu, nes man mokėt pinigų apskritai nereikėjo. vieta – super. ežeras labai gražus, miškas LABAI gražus, patys pastatai – so so. reikėjo truputį daugiau erdvės viduj ir šilumos. bet užtat visa tai atsveria įspūdingi vėtros nuversti medžiai su dar įspūdingesnėm šaknim. :) važiuosim ten filmuot deginimų kada.
mm, kas dar. kompanija – na, visai nieko, tikėjaus blogiau:) + visai netyčia camp’as tapo international projektu – turėjom 5 prancūzus. ir dar turėjom labai keistą sargą. LABAI keistą, kuriam mes atrodėm tikriausiai dar keistesni negu jis mums ,
// feedback’o matyt tik tiek trumpai (pernelyg viskas šviežia, kad rišliai ir plačiai aprašyt //
—————————
važiuojant atgal, vos tik įsėdus į mašiną su kavos puodeliu ir šokoladu iš degalinės, aš ir sėmka vienu metu pagalvojom – visai kaip vasarą. tik mašina ne ta.
tai buvo žiauriai geras jausmas. o sėmka vis dėl to yra vienas geriausių… sukeliautojų (?) (čia nuo žodžio ’sugėrovas’, tiesiog nesugalvoju atitikmens kuris geriau išreikštų tai ką aš noriu pasakyt)
—————————————————————————————
po tokių savaitgalių ne-ne-ne-nesinori grįžt į mokyklą. atgal pas visas nesąmones, intrigas, mokslus, reikalus; pas visai ne tuos žmones, su kuriais norėtum būt. matyt blogai, kad aš iš karto taip nusiteikiu, bet kad kitaip net negaliu. pernelyg gera ten buvo (nes blogi dalykai jau spėjo užsimiršt, atminty pamažu lieka vien tik geri atsiminimai).
ačiū, broli, ir ačiū… draugai?
seniai seniai brolis nutraukė mano gitaros stygą, seniai seniai aš ir šiaip neturėjau laiko kada ja grot (paprasčiausiai nebuvau namie), ir seniai seniai man tas pats brolis kniso protą, kad pakeisčiau stygas.
ir ačiū broli, kad pagaliau privertei mane jas pakeist!
po galais, negaliu žodžiais apsakyt to nuostabaus jausmo, kai po kokių >2 mėnesių vėl išgirsti savo rankomis gitara sugrotus garsus. kaip skamba naujutėlaitės puikios stygos (kas, kad uždėtos ant anaiptol ne naujutėlaitės ir ne pačios nuostabiausios gitaros), kaip gera grot, ahhhhhhh, vien dėl to verta 2 mėnesius nerast progos pagrot:)
nenusakomas jausmas.
o šiandiena šiaip keista diena. ryte susitikau su čibiu, po to su auste, ir visą tą laikotarpį jaučiausi visiškai nesava – galiausiai, kai dar ir pradėjau pesimistiškai skųstis austei, nusprendžiau, kad ne ta koja išlipau iš lovos.
o bet tačiau – susitikus su urte mano būklė gana normalizavosi, o po to vakare nuėjus į violetos parodos atidarymą ‘art cafe’ ji iš viso šoktelėjo iki pat lubų. eidama į tą parodą žinojau, kad sutiksiu kelis pažįstamus iš vilniaus ir iš klaipėdos, bet visiškai nesitikėjau, kad susirinks toks jaukus savų žmonių ratelis. buvo beprotiškai gera DAR kartą pamatyt juos – visiškai nesvarbu, kad su kai kuriais ir taip praleidau visą vasarą – vistiek tai buvo nuostabiai jauku ir miela. net jei ne koks renginys, ne darbas, ne festivalis – vistiek sugebam kažkaip susirinkt vienon vieton, susiburt, ir tai yra taip GERA. mmmm, tuoj visai susilydysiu (sėdžiu ir spėlioju, ar susilydysiu, ar susilydisiu).
žodžiu. vakaras atsvėrė visas dienos metu vykusias nesąmones.
jūros.
buvau prie jūros.
4nio naktį išvažiavau su audrium į klaipėdą galvodama, kad savaitgalį ten padirbsiu, po to pabūsiu truputį, ir grįšiu visa apsipinigavus. tačiau mano visi planai žlugo – bevažiuojant tą pačią naktį man paskambino ir pasakė, kad aš važiuoju į sattą.
tai nuvažiavau aš į tą sattą, ir ne veltui visi man sakė, kad ten šūdas ir neverta važiuot – tiek tokių girtų žmonių vienoj vietoj aš dar nebuvau mačius. dieną šiaip ten nebuvo ką veikt, o vakare/naktį tik tupėdavau smaragdo palapinėse, nes išlindus tegalėdavai šlykštėtis. o ir muzika buvo gana prasta.
užtat bonusai:
1) šiam festivalyje buvo pats jaukiausias smaragdo įsikūrimas per visą šią vasarą. kadangi važiavau beveik vien su menkai pažįstamais žmonėm, tai dirbau kaip su nauja komanda, ir kažkaip stebuklingai mes įsikūrėm labai greitai, labai nerealiai, labai patogiai. gavom super vietą – iš vienos pusės palapkes dengė senas laivas, vidury palapkių turėjom kapitono tiltelį, ir t.t. – viskas gavosi labai labai gerai.
2) likom po pačios sattos dar 2 naktis, ir va tada pasidarėm sau tūsą – gavom didžiules kolonkes ir padarėm healing area/chillout. tada pagaliau buvo visai faina, nes ir dauguma žmonių išvažiavo.
3) mane ir tris draugus vieną naktį nuvežė į mirusias kopas, kur oficialiai yra uždrausta vaikščiot. buvo visiškai kosminė naktis – oras nuostabus (apie 3h nakties buvo 18 laipsnių, tai čia superduper), žvaigždžių milijonai, o ir vietos – nuostabios, nepaliestos. iš vienos pusės buvo jūra, iš kitos – mirusios kopos. pastarosios atrodė kaip nežemiškos tikrąja to žodžio prasme – kažkaip taip panašiai būtų galima įsivaizduot kokius mėnulio kraterius, tikriausiai. žodžiu, naktis buvo pasakiškai graži.
o ryte, išsimiegojus kopose, dar ir juodkrantę aplankėm.
tai va. apie sattą tiek. ne veltui aš pradžioj ten labai nenorėjau važiuot – visiškai šūdinas festivalis.
o po to dar kelias dienas pabuvau klaipėdoj, vieną iš jų dirbau. per likusį laisvą laiką užėjau labai gerą arbatų/prieskonių/aliejų/beleko kito parduotuvę (ir po to ant etiketės pamačiau, kad ji yra kažkur ir vilniuj – reiks susirast), prisipirkau arbatų. dar radau labai fainą akmenų parduotuvę, o daugiau – nieko. šiaip klaipėda paliko labai gerą įspūdį.
tai va. šiuo metu, atrodo, turėčiau būt vilniuj – bet velniai ten mane ir mano keliones supaisys.
what’s next?
mmmm.
žiūriu seniai nerašyta čia, bet, kad ir nebuvo kada rašyt.
atrodo, šiai vasarai lemta būt tobulai nuo pirmos iki paskutinės dienos. aleksandra neatsiliko savo jėgiškumu nuo visų festų ir tūsų. ačiū broliui už kitokią programą – ne kartą per stofkę sakiau draugams frazes maždaug: ‘pagaliau jaučiu, kad dalyvauju PATYRUSIŲ skautų programoj’. buvo nerealu. ir galiausiai savoj pastovyklėj pamačiau besiformuojančią šeimą – juk dabar vyšnių draugovių sudėtis kurį laiką smarkiai nekis, nes pastaruosius metus ‘nesusižaisdavom’ daugiausia dėl to, kad daug kas išeidinėjo į štabą. o dabar žinau, kad artimiausiu metu šalia savęs matysiu šiuos žmones, ir su jais jau galima statyti komandą.:) žodžiu, stofke džiaugiuos super smarkiai.
o po stofkės išvažiavau į yagą. atvažiavom 4 dienos prieš patį festą, ir didžiają dalį viso laiko skynėm gėles, kurių ten buvo nežmoniškai daug. kokias tris dienas gėlių nekenčiau. buvo ir šiaip problemyčių dėl kai kurių merginų tinginiavimo, bet dabar kai pagalvoju – smuuulkmenos.
o šiaip. prieš festą iš sėmkos ir ievos prisiklausiau šnekų, kad location’as yra pats nerealiausias iš visų festų, kad ten apylinkės stebuklingos. vos tik atvažiavus su aušra neturėdamos ką veikt apėjom aplink ežerą. ir iš tikro, belekokios gamtos ten galima rast, visokiausių miškų, gėrybių, gėlių (kurių, kaip sakiau, begalės ten), šaltinėlių, ir daug visokio kito gėrio.
ir ežere dar yra plaukiojančių salų. prie crew campo turėjom priėjimą prie ežero, ir vieną rytą atsikėlę pamatėm, kad prie mūsų priartėjo viena sala. apie pietus pamatėm, kad ji priplaukė dar arčiau ir užtvėrė mum priėjimą iki pačio ežero – turėjom nuosavą baseinėlį. ir vat ėmė ta sala ir užstrigo, prabuvo visą festą taip.
va. o pats festas. užsieniečių buvo tikriausiai net daugiau nei lietuvių, ir šiaip žmonės, matos, susirinkę patys pačiausi ir patys įdomiausi.
ir gal net visai džiaugiuos dėl savęs, kad urtės nebuvo. buvau nuo nieko nepriklausoma, galėjau daryt visiškai viską kas tą akimirką šaudavo galvon. žinau, kad pamačiau ir padariau daug daugiau, negu būčiau nuveikus kartu su urte.
o paskutinė diena buvo tikriausiai geriausia. dauguma žmonių išvažiavo, liko gal tik apie 50-70. ir dieną (kaip ir per visą festą) man labai sekės būt tam tikru laiku tam tikroj vietoj:
ryte atsikėliau, nuėjau nusipraust prie šaltinėlio. atėjus radau ten vieną vaikinuką, ir jau man ruošiantis išeit jis išsitraukė amerikos indėnų fleitą ir pradėjo ja grot. paskui ją pakeitė į kitą – turėjo kokias 4-5 su savim. pradžioj jis net nematė, kad aš stoviu už jo, vėliau pastebėjo mane, tad gavau leidimą apžiūrėt jo instrumentus:) bet šiaip buvo labai neįtikėtina viskas – garsus tekančio vandens garsas, mirtina tyla aplinkui ir indėniškos fleitos garsas:) net nuoširdžiai norėjos verkt, kaip tobula viskas buvo.
po to dar buvo fun momentas, kai aš suvokiau, kad man kažkodėl svaigsta galva ir kad aš maždaug 26 valandas nieko nevalgiau.:)
ir šiaip su dalimi likusių jau pradėjau jaustis kaip šeima, kai visą dieną praleidom ilsėdamiesi prie laužo. vakare, aišku, netyčiom gavosi būgnų jam’as, bet ir šiaip buvo viskas nerealu. visiška poilsio ir ramybės diena.
reziumė: šitas festas buvo geriausias įvykis šią vasarą. ir tikrai vienas geriausių mano gyvenime. daug pamačiau, atradau ir patyriau, nebeliko jokių abejonių ‘ar man čia vieta’ ir t.t. ne veltui visi man sakė, kad į yagą žūtbūt reik nuvažiuot.
ir po galais, kaip faina, kad beveik kiekvieną (iš visko tereik atmest paskutinę kelionės į čekiją dieną) šios vasaros akimirką galėjau sau pasakyt, kad man daugiau nieko nereikia iš gyvenimo.
viskas.
p.s. velnias, ne viskas. dar buvau anykščiuose, įvykdžiau pareigą (ir pati nustebau savo sugebėjimais virtuvėj). o ryt važiuoju su gūga, migle ir ieva vienai nakčiai pasitūsint. bus įdomu. :)
summer.
vasara LEKIA nežmonišku greičiu.
čekija praėjo įdomiai (viskas iki paskutinės nakties buvo labai ok, o paskui buvo labai žoska ir labai keista).
žonglierių stofkė turėjo būt darbas su biškiu tūso, bet gavos tūsas su biškiu darbo. i like it very much, tik pinigus dar reik atsiimt.
o tundra. nu tipo, iš muzikinės pusės tai nieko ir nesitikėjau, elektronika nelabai man:) o šiaip žonglierių visokių prisižiūrėjau, ir su sava chebra prasitūsinau.
va. bevažiuojant atgal sėmka pasiūlė varyt padėt yagai ruoštis. motina sakė prasičekins, kas ten per festas, ir išleis tik tada, jei viskas ore:) būtų visai fun, >nei savaitę prabūt su tais žmonėm. o žmonės turėtų įdomūs susirinkt.
va. dabar einu nusiplaut kojų ir miegučio, po maždaug dviejų parų nemiegojimo.
next stop – aleksandra, 10d.
gyvenimas tęsiasi.
aš eilinį kartą dingstu iš namų. šįkart – su kursiokais į čekiją.
pailsėjau truputį, pabuvau vilniuj ilgėliau, o dabar vėl tęsiu vasaros linksmybes. iš karto po čekijos – žonglierių stovykla, tundra, mažytė pertrauka, aleksandra, yaga (?) ir visiškai laisvas rugpjūtis (rodos, neilgai jis bus laisvas).
gyventi linksma!
see ya. einu žongliruot (šiand pasaulinė žongliravimo diena!) ir tebūnienaktintis.
VKF ‘09
MHM.
savanoriavimas dar nesibaigė, vkf irgi, bet po to dar pamiršiu ką… (o taip nesinori nieko pamiršt).
nes va vakar jau net nelabai smulkmenų atsimenu kas vyko, tik žinau, kad viskas buvo gerai. tik ryža koža iš moksliukų užkniso, kai kurie savanoriai nauji irgi, bet nieko.
o šiand buvo kosminė diena. rytas – vienas tobulųjų. eini ryte miestu, žmonių tik vienas kitas, rankoj kofeino kava, yra dar viena maža smulkmenytė (gūga – ASTROFIZIKA!!). įeinu į sereikas, o ten dar didesnis kosmosas – tuščia, ir per visą parką aidi džiambe garsai – pačiam sereikų gale kokie 7 vaikinukai susėdę būgnais GALINGAI groja. nuostabus efektas.
ryža koža lyg ir malonesnė buvo, nauji savanoriai – gal irgi visai nieko… apskritai, jei ne prastokas oras (nors po to jau ir jis nebetrukdė), viskas būtų buvę turbo. bet ne, ir dabar buvo turbo. žoooodžiu. reik, kad galvelėj mintys susidėliotų.
(dar ir fizikų draugų susiradau. ,) )
va. miela buvo sutikt žmonių iš buvusios vasaros stovyklos dusetose, po to – ir rūtą (su kristijonu, wūhū!).
VIENŽO, kaip mėgdavau sakyt – viskas labai puiku. tikėkimės, kad ryt bus tas pats!
Šventaragio aukurai.
Lygiadienį užskaitau lygiai taip pat kaip ir prieš pusmetį. Patiko labai labai. Gaila, kad oras buvo prastokas, bet ai.
Ir trumputėlis afteris patiko. Ypač kai Vitalijus pasakojo mano ateitį, ir apie mano tariamą ‘tėvą’ šnekėjo, ir kai mano tariama ‘mamytė’ man moralus skaitė, auklėjo, ir mokė kaip elgtis tam tikromis situacijomis. Ir patiko, kad niekas nieko nežino, tik aš ir Urtė viską interpretuojam mažumėlę kitaip.
Dar turiu idėją, kad kitą kartą reikės apeit fotografus ir susirinkt emailus. Kad fotkių turėt. Nes fotografų tuzinas, o fotkių po to tik kelios. Žodž.
Ir apskritai, kad ir ką man pranašavo ateičiai, kad ir ką šnekėjo apie mano dabartinį gyvenimą, viskas yra labai gerai. Truputuko trūksta iki to, kad būtų tobulai, bet ai, nereik išpindėt.
Va.
Ir jo, jau nebe viena Urtė man sako, kad aš kalė intrigantė. FUN.
Kūrybinė Senamiesčio teatro stovykla.
Šitaip vadinos tai, kur aš leidau paskutinę savaitę.
Mmm, visko net nesurašysiu kas dėjos, bet kiek pavyks – padrikai.
Pirma – vieta. Zarasų kempingas. Vieta labai gera. Erdvės pakankama, labai gražus priėjimas prie ežero, vaizdas į ežerą per saulėlydį – nepakartojamas. Laužavietė, pieva lakstymui, sūpynės (kad ir kiek girgždančios), pavėsinė, normalus namas (šaltom naktim), virtuvė ir t.t. – vieta tikrai nuostabi. Ai, ir degalinė už 100 metrų. :)
Žmonės. Gera kompanija, o be kelių asmenų būtų netgi ideali. :) Visi vakarai smagūs, apie paskutines naktis ir vakarus net nešneku. Bučiuoklis prigijo, ir netgi per gerai.
Darbas. Jei būtumėm dirbę pagal projektą ir pagal mūsų pagrindinės vadovės norus (o jos visi nemėgo ir stengės kuo mažiau klausyt), būtumėm negyvi ir nepadarę pusės darbo. Dabar dirbom daug, apie šokėjus net nekalbu. Ačiū Vytui, kuris didžiąją dalį pavertė žaidimu ir buvo daug lengviau viską daryt. Šiaip jis nepakartojamas, daug dėl mūsų padarė. O dabar, manau, padarėm kiek galėjom. Ir tikiuos, kad Zarasuose ir MNE pasirodysim dar geriau.
Baltijos garsas. Būtų reikėję už jį mokėt, būčiau nusivylus. Nieko įspūdingo, tik keli koncertai, kurie ir Vilniuj įvyksta. Dabar kai nemokama, tai jėga. Ypač mūsų fakyrų pasirodymas, paskutinės nakties prasisukinėjimai su ugnimi, vėlgi – vakarai, sutikti žmonės, kalnelis prie scenos, žvaigždės per Eglės koncertą…
U. Su ja mes visą savaitę elgėmės identiškai, išskyrus paskutinę naktį. VIsiškai identiškai. O be U. nežinau kas būtų buvę. :)
Tiek. Savaitė buvo tobula, užskaitau su kaupu. Dar galiausiai su U. nusprendėm, kad iš šitos savaitės daugiau įspūdžių ir viso kito negu iš tauteko. Kas per nesąmonė, ką? :)
Atgaja.
Apie pačią stovyklą, programą, įvykius nerašysiu, nes suvaikyti savo mintis dabar man truktų per ilgai, be to, parašyčiau tikrai ne viską, po to gailėčiaus, kad kažko neparašiau; kai ko nesinorėtų rašyt, ir kai ko nesugebėčiau aprašyt. Tiesiog tai buvo pasaka; kai išsimiegosiu ir atsibusiu, tikriausiai pagalvosiu, kad tai buvo sapnas, nes per daug tai jau nerealu ir pernelyg ten buvo gera.
Tik apie stovyklavietę – pagaliau pirmoji Atgajos žemė, vadinasi galim ten daryt ką norim. :) Pradžioj ji atrodė siaubingai, tačiau vaikams atvykus pagyvėjo. Daug kas nesutvarkyta, nes mes pirmoji pamaina, tačiau turėjom savų privilegijų. Taip pat kol kas ten ir labai nesaugi teritorija, mat beveik vidury kaimelio. Bet ateity tai bus pati geriausia stovyklavietė.
Keista pagalvot, kad tikriausiai paskutinį kartą važiavau ten kaip vaikas, ir visai nekeista, kad eilinį kartą sumušinėsiu rekordus dėl savo amžiaus. Visai nekeista.
R. močiutė sakydavo: “Jei sutinki žmogų ir net nereikia žodžių, nes ir taip gera, tai vadinasi, jūsų sielos buvo susitikusios, nes sielos visada keliauja, kol mes miegam.”
