what’s next?
mmmm.
žiūriu seniai nerašyta čia, bet, kad ir nebuvo kada rašyt.
atrodo, šiai vasarai lemta būt tobulai nuo pirmos iki paskutinės dienos. aleksandra neatsiliko savo jėgiškumu nuo visų festų ir tūsų. ačiū broliui už kitokią programą – ne kartą per stofkę sakiau draugams frazes maždaug: ‘pagaliau jaučiu, kad dalyvauju PATYRUSIŲ skautų programoj’. buvo nerealu. ir galiausiai savoj pastovyklėj pamačiau besiformuojančią šeimą – juk dabar vyšnių draugovių sudėtis kurį laiką smarkiai nekis, nes pastaruosius metus ‘nesusižaisdavom’ daugiausia dėl to, kad daug kas išeidinėjo į štabą. o dabar žinau, kad artimiausiu metu šalia savęs matysiu šiuos žmones, ir su jais jau galima statyti komandą.:) žodžiu, stofke džiaugiuos super smarkiai.
o po stofkės išvažiavau į yagą. atvažiavom 4 dienos prieš patį festą, ir didžiają dalį viso laiko skynėm gėles, kurių ten buvo nežmoniškai daug. kokias tris dienas gėlių nekenčiau. buvo ir šiaip problemyčių dėl kai kurių merginų tinginiavimo, bet dabar kai pagalvoju – smuuulkmenos.
o šiaip. prieš festą iš sėmkos ir ievos prisiklausiau šnekų, kad location’as yra pats nerealiausias iš visų festų, kad ten apylinkės stebuklingos. vos tik atvažiavus su aušra neturėdamos ką veikt apėjom aplink ežerą. ir iš tikro, belekokios gamtos ten galima rast, visokiausių miškų, gėrybių, gėlių (kurių, kaip sakiau, begalės ten), šaltinėlių, ir daug visokio kito gėrio.
ir ežere dar yra plaukiojančių salų. prie crew campo turėjom priėjimą prie ežero, ir vieną rytą atsikėlę pamatėm, kad prie mūsų priartėjo viena sala. apie pietus pamatėm, kad ji priplaukė dar arčiau ir užtvėrė mum priėjimą iki pačio ežero – turėjom nuosavą baseinėlį. ir vat ėmė ta sala ir užstrigo, prabuvo visą festą taip.
va. o pats festas. užsieniečių buvo tikriausiai net daugiau nei lietuvių, ir šiaip žmonės, matos, susirinkę patys pačiausi ir patys įdomiausi.
ir gal net visai džiaugiuos dėl savęs, kad urtės nebuvo. buvau nuo nieko nepriklausoma, galėjau daryt visiškai viską kas tą akimirką šaudavo galvon. žinau, kad pamačiau ir padariau daug daugiau, negu būčiau nuveikus kartu su urte.
o paskutinė diena buvo tikriausiai geriausia. dauguma žmonių išvažiavo, liko gal tik apie 50-70. ir dieną (kaip ir per visą festą) man labai sekės būt tam tikru laiku tam tikroj vietoj:
ryte atsikėliau, nuėjau nusipraust prie šaltinėlio. atėjus radau ten vieną vaikinuką, ir jau man ruošiantis išeit jis išsitraukė amerikos indėnų fleitą ir pradėjo ja grot. paskui ją pakeitė į kitą – turėjo kokias 4-5 su savim. pradžioj jis net nematė, kad aš stoviu už jo, vėliau pastebėjo mane, tad gavau leidimą apžiūrėt jo instrumentus:) bet šiaip buvo labai neįtikėtina viskas – garsus tekančio vandens garsas, mirtina tyla aplinkui ir indėniškos fleitos garsas:) net nuoširdžiai norėjos verkt, kaip tobula viskas buvo.
po to dar buvo fun momentas, kai aš suvokiau, kad man kažkodėl svaigsta galva ir kad aš maždaug 26 valandas nieko nevalgiau.:)
ir šiaip su dalimi likusių jau pradėjau jaustis kaip šeima, kai visą dieną praleidom ilsėdamiesi prie laužo. vakare, aišku, netyčiom gavosi būgnų jam’as, bet ir šiaip buvo viskas nerealu. visiška poilsio ir ramybės diena.
reziumė: šitas festas buvo geriausias įvykis šią vasarą. ir tikrai vienas geriausių mano gyvenime. daug pamačiau, atradau ir patyriau, nebeliko jokių abejonių ‘ar man čia vieta’ ir t.t. ne veltui visi man sakė, kad į yagą žūtbūt reik nuvažiuot.
ir po galais, kaip faina, kad beveik kiekvieną (iš visko tereik atmest paskutinę kelionės į čekiją dieną) šios vasaros akimirką galėjau sau pasakyt, kad man daugiau nieko nereikia iš gyvenimo.
viskas.
p.s. velnias, ne viskas. dar buvau anykščiuose, įvykdžiau pareigą (ir pati nustebau savo sugebėjimais virtuvėj). o ryt važiuoju su gūga, migle ir ieva vienai nakčiai pasitūsint. bus įdomu. :)
Po.
Grįžau iš tauteko, viskas irgi grįžinėja į normalias vėžes.
Sesės katė išpindėjo išdrąsėjo, o dabar, kad netrukdytų grįžusiai mamai, tupi uždaryta mano kambary. Ir kniaukia, kniaukia, bijo manęs (nes dabar dažnai dėl savo blogų poelgių gauna nosin), ir kniaukia, supykus ant viso pasaulio. Taip jai ir reikia, pagaliau. :)
O pati sesė keliauja po visą Europą, vis parašo kokią žinutę ar laišką, paklausia kaip mes, kaip katė gyvena.
O tautekas. Tautekas jėga, three, four, five, six, seven, eight and back! Vien kiek vertos visokios dabar pažintys visur. :) Ir vėl padedu smaragdo miestui – per tauteką mūsų pastovyklėj buvo žiauri diabolo manija, netgi vienas berniukas iš Telšių paprašė manęs nupirkti jam, ir po to kaip nors, gal per pusseseres arba kai jis/aš atvažiuosim perduot. Aš užkrėčiau jį diabolo manija, o pati, pamačius kaip jis groja, dar labiau užsivežiau gitara ir dabar pasiryžau išmokt andy mckee dainą! Oh yeah.
Taip ir po truputį, po nieką, ir rašysiu, nes vasarą tiek daug visko, tiek visko mažai, kad net nežinau.
Kojinių parduotuvės be kojinių ir šiaip.
Taigi.
Jau ryt prasidės tautekas! Pastarosiom dienom labai nenorėjau į jį, tačiau dabar sėdžiu, ir galvoju, kad vistiek visur nespėsi – ir vėl be proto laukiu rytojaus.
Šiandien susipirkau paskutinius reikalingus daiktus. Tiksliau, beveik nusipirkau. Skundėsi man Urtė, kad neįmanoma Vilniuj rasti ilgų, tamsiai mėlynų vienspalvių kojinių. Šiandien ir pati tai pamačiau – niekur centre, jokiose parduotuvėse, jokiuose prekybos centruose, jokiose kojinių parduotuvėse neradau man reikalingų kojinių. Galiausiai nusispjoviau.
P. S. Pamiršau vakar paminėt, kad gavau iš to turko turkiškos muzikos. Dalis dainų man visai patinka!
P. P. S. Vienas dalykas, nugalėjęs dalį nenoro važiuot į tauteką – pagalvojau, kad grįšiu, ir visi bus manęs pasiilgę, ir aš visų pasiilgus, ir bus tik dar geriau. :)
Žygis.
Mmm, išsimiegojau, pailsėjau ir šiaip jaučiuos nuostabiai, tai reik ir žygį aprašyt. :)
Ahaaa.. nukeliavau stotin, ir pamačiau, kad mano pranašavimai, kad dalyvių bus tik kokie 6, neišsipildė – dalyvių buvo net 12, o vadovai 6. Ir dar trys turbo dalyviai – šunys. Kad ir kaip bebūtų keista, orių buvo daugiausia.
Įsėdus į traukinį sužinojome iki kur keliausime – iki Švenčionėlių. Nusigavę ten dar kelias valandas paėjėjom ir susiradom nakvynės vietą. Nakvojom pievoj prie upelio, nors kvietė mus ir į diskotekas pakeliui.
Įsikūrę dar ilgai sėdėjom prie laužo ir plepėjom, valgėm ir žiūrėjom, kaip Skerdžiaus šunys-fantastai vis ką nors įsivaizduodami laksto, loja. Kadangi ilgai užsisėdėjom, budėjom tik po valandą. O nuėjus miegot mus pasitiko patys didžiausi mūsų žygio draugai – uodai ir muselės, kurių įkandimus po to gana skaudėjo, ir buvo jų gana gausiai. Ryte pramerkt akis buvo baisu – aplink matydavai gigantišką spiečių muselių ir uodų.
Per maniškį budėjimą dar vienas ’smagus’ nuotykėlis pasitaikė.. Kai budėjau, du broliai dar nemiegojo ir palaikė mums kompaniją. Užsimanė jie pavalgyt ir užsistatė puodą makarų virt ant trikojo. Aš dar truputį apsimiegojus atsisėdau šalia orės, kuri budėjo su manim. Vos atsisėdau, ji pasiūlė man atsiremt į rąstą, ar pasislinkt (nepamenu) ir truputį paslinko savo koją. Geriau būtų neslinkus – netyčia užkliudė trikojį, o šis kaip tyčia nuvirto – ant manęs. Trikojis tai dar nieko, bet ant jo buvo puodas su makarais ir verdančiu vandeniu.. Vienžo, jis nukrito man prie kojų, vanduo išsiliejo ANT kojų. Aš, kaip tyčia dar buvau be batų, tik su kojinėmis, nes prieš tai miegojau, o be batų vaikščiot nebuvo šalta. Tai kai gavau dozę verdančio vandens staigiai šokau iš savo vietos, nusiiminėjau vieną kojinę, nes ant tos kojos pateko vandens. Pažiūrėjau, kad per džinsus vanduo žalos beveik nepadarė, užtat ten, kur užliejo per kojinę, žiauriai skaudėjo. Naktį mačiau, kad bus nedidelė pūslelė, tai pavėsinau vandeniu koją, pavėsinau ir po budėjimo nuėjau miegot.
Ryte atsikėlus pamačiau, kad vis dėl to ne maža pūslelė bus – vis besiplečianti ji galiausiai tapo mažojo kojos pirštelio storio ir per gana nemažą pėdos plotą.. Atrodė bus sudėtinga vaikščiot, bet užsidėjus batus paaiškėjo, kad eit įmanoma.
Kai ryte visi susikėlė, apsižiūrėjo ir pasigyrė įkandimais, pasibaisėjo mano nudegimu, pagaliau išsiruošėm.
Nuo ryto tam tikromis atkarpomis vedė du žmonės pasiėmę į rankas žemėlapį ir kompasą. Prasibrovėm pro miškus ir po to ėjom keliukais. Prieš pietus pradėjo lynot, tačiau nesmarkiai. Kažkuriuo metu apsižiūrėjom, kad teks kirsti kelią per pelkes. Ai, pagalvojom, kame problema – kertam. Tada prasidėjo smagumynai. Pradžioj brovėmės per mišką ir sušlapom neblogai, nes lijo jau kelias valandas. O tada išėjom į pelkes. Žolės vietomis siekė net iki pažastų, nors šiaip visąlaik buvo truputį žemesnės. Dažnai nematydavai kur dedi koją. Taip pat dažnai galėdavai tik pusiau šokinėt ant didelių kupstų, kurie svyruodavo.. Buvo taip smagu ir šlapia, kad net pamiršau savo žaizdą.
Galiausiai išėjom prie geležinkelio, kur mums ir reikėjo. Pradėjo truputį smarkiau lyti, bet visiems buvo nesvarbu – buvom permirkę (ypač priekiniai, kurie skynė per pelkes kelią). Tik tada vėl prisireikė kirst kelią – šįkart žemėlapis pelkių nežadėjo, tai ir nuėjom. Peršokom per upelį ir nukeliavom per pievas, kur vėlgi sušlapom, nes žolės savo dydžiu beveik nenusileido pelkėse buvusioms žolėms. Bet viskas baigėsi gerai ir dar pašlapę toliau keliavom keliais.
Einant prie didesnio kaimelio visai smarkiai įsilijo, tačiau pasidarėm prabangią pertrauką su parduotuve! Kai šiaip ne taip nutempėm visus nuo parduotuvės, keliavom toliau, o neužilgo mus paliko viena orė (kiek girdėjau, jai buvo problemų su kojom, bet nieko teigt negaliu).
Po kelių valandų sustojom prie vieno kalno. Kelio ženkle jis buvo pavadintas Ladakalniu, o ženkle, esančiame prie kalno – Ledakalniu, dėl to ir nežinau kaip jį vadint. Ten ir apsistojom, kiek toliau paėję nuo automobilių stovėjimo aikštelės. Ir visų mūsų, per dieną sukandžiotų uodų, džiaugsmui, ten nebuvo nei uodų nei muselių! Kadangi įsikūrėm anksti, visi tinginiavom prie laužo, virėmės valgyt ir šiaip nieko doro neveikėm.
Po to Mantas, Mikis, Greta ir aš nuėjom ant kalno paruošti įžodžio vietos. Vieta ten buvo fantastiška – ant aukšto kalno, beveik iš visų pusių matosi ežerai, o vidury stovi ąžuolas. Ypač per saulėlydį vaizdas ten buvo mistiškas – lyg iš skambučio (filmo). Vienišas ąžuolas, o už jo raudonas dangus. Besiruošiant įžodžiui Mikis su Greta pradėjo kalbėt apie siaubekus, prisimint įvairias scenas. Taip pat Mikis pasakė, kad pašonėj yra labai nejaukus skardis, papasakojo apie jį. O tada jis su Mantu išėjo pasikviest kitų.
Likom ant kalno aš ir Greta. Ir prasidėjo mums gliūchos (nuu, fantazijos). Dar kaip tyčia nuėjom ir užmetėm akį į tą skardį – truputį apšviestas prožiku jis atrodė labai nejaukiai (ypač kai prieš tai prisiklausėm apie jį iš Mikio). Dar pievoje kažkoks vabzdys skleidė labai keistus garsus – lyg garsiai vibruotų mobiliakas. Vienžo, stovėjom su Greta, juokais keikėm Mikį ir norėjom, kad kuo greičiau ateitų kiti.
Galiausiai atėjo kiti, apturėjom įžodį.
Grįžus iš įžodžio neužilgo dauguma išėjo miegot. Per mano ir Gretos budėjimą vadovai perspėjo, kad apačioj stovi mašina, taigi reikia rimčiau budėt. Tačiau kai mums taip pasakė, po kokio pusvalandžio užsileido apačioj esantys žmonės mašinoje garsų bumčiką. Viso to pasekmės buvo tos, kad broliai nuvarė mus miegot ir patys prabudėjo iki maždaug 4 ryto, kol išvažiavo mašina. Likęs rytas-naktis buvo rami.
Ryte (o gal jau ir ankstesnės dienos vakare) Skerdžiaus šunys buvo praminti Marozu ir Romantiku. Mat Romantikas buvo truputį sužeistas ir šiaip tokio charakterio ramesnio, o Marozas buvo didžiulis fantastas, bardako kėlėjas ir šiaip brutalus (nu neveltui jo tikras vardas Brutas:) ). Gerulis vaizdas buvo tada, kai Romantikas vos nepersismeigė ir tada visi jo gailėjo, guodė, netgi tėvelis (Skerdžius) atėjo jo paguost, o Marozas atvarė su pagaliu burnoj ir patrankė Romantiką, maždaug “Ką čia darai, baik žliumbt”.
Dar pasijuokę iš Marozo ir Romantiko (ypač kai šiam vis nepasisekdavo gaut numesto pagalio) vėlgi išsiruošėm kelionėn. Ėjimo tempas buvo lėtesnis, mat kai kam nuo vakar buvo problemyčių su kojytėm. O manosios problemytės kaip tik susitvarkė – žaizda išbrinko ir jos beveik nebejaučiau. Taip pat ir pūslių jokių neturėjau, o pamiegojus jaučiausi taip gerai, lyg būčiau ką tik pradėjus žygiuot. Tačiau teko taikytis prie kitų ir vis flėgminti. Tačiau po to pasitarus nusprendėm bandyt spėt į ankstesnį traukinį, taigi visiems teko eit greitėliau. Į traukinį spėjom su kaupu – nuėjus į Ignaliną dar turėjom maždaug pusantros valandos. Įsitaisėm lauke, nuėjom į parduotuvę, pavalgėm.
Vos nepražiopsojom savo traukinio, tačiau visi spėjom laiku. Ten prasidėjo viena smagiausių žygio dalių. Paparacino miegančius, žvengė iš jų, draugiškai tyčiojos ir šiaip buvo smagu. Ir nuotraukos iš šios žygio dalies turėtų būt smagios.
O po dviejų valandų buvom Vilniuj, ir po tradicinio atsisveikinimo visi išsiskirstėm.
Ir dar keli dalykai, kurie neįsikišo į aprašymą:
*Džiaugiuos, kad susirinko geruliai vadovai – Rūta, Greta, Mikis, Mantas, Rita ir Skerdžius. Su Mikiu iš viso buvo tūsas, žygis būtų buvęs visai ne toks jėgiškas, jei ne mūsų pasierzinimai, juokeliai, ginčai, pasilazdavojimai.. Vienžo, vadovai buvo kaip reikiant. :)
*Brolis iš orių buvo nerealus prikolistas. Ne dėl to, kad daug bajerių skaldė, bet dėl to, kad tie bajeriai buvo labai kokybiški. :) O jau jo juokai susiję su maistu, vandeniu.. Dar ilgai žygio dalyviai nepamirš Aivaro chalvos… Tas brolis kitą tokį, Poviliuką (Dzūkelį) priminė. Jis irgi nerealus.
*Pabandžiau atsekti pagal maps.lt mūsų maršrutą ir paskaičiuot, kiek gi nuėjom. 6nio maršrutą nuo pietų sekės sunkiai atsekt, nes maps.lt žemėlapis atrodė kažkaip kitaip negu tas, kuriuo naudojomės, taigi gali būt, kad kur suklydau, bet kaimelius radau visus, pro kuriuos ėjom. Tai taip labai abstrakčiai primetus gaunas, kad nuėjom 70km, bet kažkaip pernelyg dideli skaičiai atrodo, lyginant su mūsų ėjimu. :)
Ahhh, prieš šitą žygį nenorėjau važiuot į stofkes, žygius (net nežinau kodėl), o dabar eičiau ir eičiau kiekvieną savaitgalį. :) Iš vis, su Greta nusprendėm, kad jei kas būtų pasiūlęs eiti iki Vilniaus, jei ne jos egzas… :)
Budinam svietą.
Dar praeitą savaitgalį stebėjaus, iš kur pas mus tunte tiek brolių, o šį savaitgalį pasipiktinau – kur dingot, aūū? :)
Atkeliavom į stovyklavietę, ir žiūrim – mūsų pastovyklėj Skaisčio brolių nė kvapo. Tik du kernaviečiai. Pradžioj galvojam – lėvai, lėvai, o po to džiaugėmės :D Net keista, kad Mikas ir Povilas sugeba būti tokie paslaugūs, draugiški ir šiaip nerealūs. :) Stovyklos gale nusprendėm, kad nuo dabar truputį prikaišiosim Liusei ir Juliui, nes supratom, ką reiškia, kai broliai iš tikro lepina seses visą stovyklą. :}
Apskritai, repiška stovykla (nors kaip Greta pasišaipė iš savęs ir manęs – mes sugebam kiekvienam žygy/stovykloj surast kažką nerealaus). Pradžioj visi labai keistai įnirtingai kibo darban, net iki man atvažiuojant jau buvo krūva malkų prikirsta. Sesės taip užsivežusios buvo, kad medžius pradėjo kirsti, o po to visą likusią dieną džiaugėsi savo nukirstais medžiais. :) Nuostabieji broliai mums labai padėjo, dėl to artėjant įsikūrinėjimo pabaigai, turėjom fantastiškus suoliukus ir daug kitų smulkmenų. Dar labai keista buvo, kai matėm, jog vadovai mums padeda – Rūta ir Mantas kirto storus rastus, nešiojo juos mums. O dar keisčiau buvo, kai vadovai atvarydavo, ir sakydavo ‘Oho, kaip čia faina’. :)
Kai išeikvojom savo pradinę energiją (tačiau patinginiavę vėl jos prisikaupėm), apturėjom programą. Žaidėm su balionais. :) Ypač man patiko ėjimas tarp balionų-kliūčių. O strateginis kiaušinių dėjimas irgi geeeras. Smagiausia buvo, kai niekaip nepavykus išviliot erelio iš savo lizdo, užsiundėm ant jo (Manto) vilkus. Ir gavom erelio kiaušinį, jė! :)
Naktis praėjo gerai ir gana šiltai.
Kitą dieną taipogi žaidėme. TIk šįkart tai buvo daugiau mušimosi žaidimai (ne vien, bet daugiausia). Nieeeko, vistiek smagu. Su Bingelyte sudarėme puikią porą gaidžių peštynėse – o aš įvaldžiau techniką, kaip greit nugalėt priešą. :)
Pažaidus – maistas, skruzdėliukas, rikiuotė ir keliavimas namo. Apibendrinant – gerulė stovykla.
Beje, kas labiausiai nusibodo per visą stovyklą – vilkai. Jų pastovyklė šalia mūsų, o dar pradžioj stovyklos susiklostė taip, kad mes turėjome gaminti jiems maistą, lakstyti su jais (jie nusprendė, kad ir visą likusią stovyklą mes turėtumėm žaist su jais) ir šiaip padaryt jiems viską ką jie tik nori. Nusibodo, kai jie trynėsi mūsų pastovyklėj. Užtat išmokom juos išvyt – “Trukdysi mums – negausi valgyt. Aš tave atsiminsiu!’ :D
Pasivaikščiojimas (special edition).
Užsiprašė manęs parašyti ilgą įrašą su visokiom smulkmenom apie žygį. Ir gerai, skaitysit dabar daug visko neįdomaus. :P
Pirmas įspūdis atėjus į stotį, susitikimo vietą – iš kur pas mus tiek brolių? :D Nu žinau, kad ‘ant popieriaus’ jų yra, tačiau net keista pasidarė, kad į nediduką žygelį tiek susirinko. Ir, o stebukle, brolių buvo 1,5 karto daugiau! :)
Atvažiavom ir ėjom ėjom ėjom, turėjom kaimelyje užduotį (pabendrauti su vietiniais), ėjom ėjom ėjom, kitame kaimelyje vėl turėjom užduotį (pabendrauti su vietiniais kita tema) ir t.t. :) Vienžo, prisivaikščiojom kiek norėjom. O sesės nepasišiukšlino žygiuodamos – sparčiai drožėm priekyje (net nustebau, iš kur pas mus tiek jėgų :D ), tik va broliai flėgmino gale. Nu kaip neatsilikinės, jeigu sugeba pamesti miegmaišį ir tai pastebėti po nemažo laiko tarpo. Nieko, turėjom progų dažniau stot – palaukt jų. :)
Bendrauti su vietiniais man labai patiko. Apturėjom malonumą pasirašinėt rašteliais su beveik kurčiu 96 metų senuku. :) Mes jam parašom, jis perskaito ir šneka. Vėliau nusprendėm, kad jis tikriausiai seniausias visoje Dzūkijoje.
Taip pat, kai broliams pasisekė aptikti vietą, kur padaryt gerąjį darbelį (nes kad ir kiek mes klausinėjom, niekam nereikėjo pagalbos – norėjom patvarkyt patį kaimelį, bet kad ir jisai labai tvarkingas), sesės smagiai pasišnekėjo su vietine moteriške.
Dar iš viso žygio labai įsimintinas įvykis buvo, kai nuėjom į kažkokias privačias valdas pasiklausti kelio. Nuėjom trise, ir pataikėm ant vienos moteriškės gimtadienio. Ta proga gavom mėsos pavalgyt ir dar nusinešt. Taip pat ir dzūkiškai padainavo mums. O grįždami nuo tos sodybos iki pasilikusių mūsų laukti, taip žvengėm (beveik tikrąją to žodžio prasme), kad vos paeit galėjom. Net nepamenu iš ko.
Sutemus vaikščiojom po gliūkų mišką. Atsižvelgiant į pavadinimą ir mums pradėjo vaidentis visur žmonės ar šiaip siaubai baubai. O dar tie visi Manto ‘Tik dabar tyliai ir greitai einam, kad nė garso’ ir t.t. :) Vis tik šiokią tokią įtampą ir nejaukumą sukelia.
Visą dieną mums pasitaikė labai geras oras (palyginus su 5nio nakties audra), o vakarop (tiksliau naktį), kaip tik tada kai sustojom, turėjom laužą užkurt ir išsivirt maisto, pradėjo pliaupt lietutis. Kai Mantas išsikeikė ir nusispjovė ant laužo, tiesiog sėdėjom ir kalbėjom absoliučias nesąmones – protas pavažiavo visiems.
Labai super idėja dėl dviejų žygių pavirtimo į vieną. :) T.y. susitikome gliūkų miške (kai sėdėjom ir blevyzgojom) su kernavietėmis skautėmis ir su jom praleidom likusią žygio dalį. O sodyba… nereali. :) Dar geriau, kad laimusė mums pasakė, jog galima sofą paversti į lovą. Aš ir Urtė miegojom nuostabiai.
Dar daug visokių smulkmenų praleidau, kurios irgi buvo fantastiškos ir apie kurias norėjau parašyt, bet kadangi truputėlį prie lovos jau traukia, tai užsimiršo. Anyway, pasikroviau daug geros energijos. Labai daug. O dar kai kitą savaitgalį laukia skautų žemė.. :)
P. S. O Liusę su Mantu apsimoka jamt į žygius jau vien dėl to, kad jie sugeba nerealiai pakelti nuotaiką. :)
Pasivaikščiojimas.
VIsai trumpai apie žygį:
[16:45:44] Vi. says: “… kai vakare sėdi su puodeliu arbatos rankoj, visa tokia apsipatenkinus ir negali patikėt, kad gali būt taip gera, ir galvoji, kad tiesiog sapnuoji. ir kartoji nuolat (jau nebesuvokdama, kad kalbi) ‘eikit sau, kaip čia gera’. “
Dar kart didžiulis ačiū nuostabiesiems broliams. :)
P. S. Taip trumpai dėl to, nes jei pradėčiau rašyt viską, pasakot, įrašas gautųsi nežmoniškai ilgas. Patikėkit.
Kaziukas ir rašykai
Labai tingiu plėstis ir smulkintis, taigi – trumputėliai.
Kaziukas – gerulis. Dabar sapnuosiu košmarus, kuriuose visi rėks “NEMOKAMAI, VISKAS VISIŠKAI NEMOKAMAI!!!!!!”. Siaube siaubeli.
Paraštės – smagiai gana. Smagus skėtis. Gerai prognozavau – jis tiesiog negalėjo būti KOKYBIŠKAS. Rankena nukrito. :D
o ir patys pertraukiečiai (kurių tik dalį pažinojau) – įdomūs žmonės, hah. (Žinojot, kad gėlės rodo polinkį keliauti??)
Tebūnie tiek.
