2009-12-11 || 2010-09-27
Beveik metai praėjo nuo mano paskutinio įrašo, tikriausiai daug laiko praeis ir iki kito.
Pradėsiu nuo to, kodėl aš prisiminiau savo blog’ą (kurį jau buvau seniai pamiršus).
Po nekokio ryto grįžtu namo, atsidarau el paštą, pradžioj pasitikrinu svarbesnius laiškus. Tada žiūriu – laiškas iš wordpresso, kad kažkas pakomentavo mano įrašą. Galvoju šiaip kas nors užklydo ir ką nors parašė, būna kartais taip.
Atsidarau, ir opapa, čia ne šiaip sau komentaras. Jį galima rasti čia.
Iš karto mano galvoje tūkstančiai minčių. Pirmiausia, aišku – kas čia rašo? Aiškiai, kažkoks/ia liceistas/ė, nes rašė “rytojų kur mokykloj prasilenksim“ (mūahaha, jaučiuos kaip kokia detektyvė), ir mokosi šiuo metu – įtariamųjų ratas smaaaarkiai pamažėjo.
Nu bet ok, daugiau informacijos ir neturiu. Mane žino bent iš matymo, o aš to žmogaus tikriausiai nežinau. Įtariamųjų ratas dar mažėja – atmetam beveik visus ketvirtokus, beveik visus trečiokus. Lieka pirmokai (kurių taip, aš tikrai nuoširdžiai nė velnio nepažįstu) ir beveik visi antrokai.
O DIEVE AŠ MIRSIU IŠ SMALSUMO. Ir žiauriai tikiuosi, kad anonimas liceistas dar kada nors paskaitys mano blogą, nes jam turiu kai ką pasakyt:
Prašau, kada nors gyvenime prieik prie manęs ir pasakyk ‘labas, čia aš esu tas, kur komentavo tavo blogą’ ar pan. Dar geriau, jei esi antrokas, ir darysi man šimtadienį, tai gali padaryti per šimtadienį :D
Ir, rašei, kad ‘Žinau, kad licėjus – gyvenimo būdas šioks toks’. Žinok, kad licėjus yra vienas geriausių tavo gyvenime nutikusių/nutiksiančių dalykų, tik to dabar tikriausiai nevertini. Ir aš nevertinu. Jei dar nematei, pažiūrėk jau ex’ų testamentą (tikiuosi turi fcb, nes kitur neradau šito video). Šitas filmukas yra TOKS teisingas, toks toks toks teisingas. Pažiūrėk, suprask ir pasiimk šitai sau, ir atiduok licėjui visą save, nes tau anksčiau ar vėliau jis grąžins viską su kaupu.
————————————————
Taip ir gyvenu.
Darbų daug.
Bet šiaip trečiokiškieji licėjaus metai mane jau veža. Dėl to,kad darau tai,ką noriu. Dėl to, kad vis labiau priaugu prie tos minties ot-ne-dzin-ką-kiti-galvoja-apie-mane-einu-išsitaškysiu-ir-pasiimsiu-ką-galiu-geriausio,,,o-kiti-patys-kalti-kad-taip-galvoja, ir tai taaaip išlaisvina.
Truputį pasiskaičiau savo senesnius įrašus (bet laiko nelabai daug turiu – kai galėsiu, perskaitysiu visus nuodugniai), ir ką galiu pasakyti dabar – mano gyvenimas vis dar stebuklais grįstas.
——
Dar truputuką apie komentarą. Manęs klausė – Kiek gi sako štai toks tinklaraštis apie jo rašytoją? Ir man įdomu pasidarė, ką dabar tas žmogus galvoja apie mane,kaip jis mato mano gyvenimą. Nes kiek pamenu,ir kiek dabar pramečiau akimis – rašydavau aš čia labai siaurai, neaiškiai ir – seniai. Nesakau, kad aš dabar visiškai kitas žmogus, bet kitavertus, tos senosios tūsofčikės virgos manyje irgi nebedaug rasi, o svarbiausiųjų-geriausiųjų-tobuliausiųjų dalykų aš čia neaprašydavau (reason 1 – mylimoji smalsioji šeimynėlė, reason 2 – tam dažnai nebūdavo žodžių, ir dabar galbūt vis dar nebūtų).
Taipogi, aš tikrai nebėgu nuo savo praeities (sąžiningai šnekant, tikriausiai nesigailiu nei vienos savo gyvenimo akimirkos), tiesiog dabar viskas yra truputėlį kitaip.
O kaip tikiuosi, kad komentatorius paskaitys šitą įrašą. O aš eidama licėjuj pro nepažįstamus fuxus/antrokus įtariai visus apžiūrinėsiu. :)
Ir aišku negaliu nepaminėt, kad šiuo metu esu įsimylėjus Fleet foxes – Blue Ridge Mountains ir Bobby Mcferrin – Circlesongs albumą + Medicine man (tik dainą).
Iki kito karto, kuris visiškai neaišku kada bus.
ne-ra-šau
hmmm,
jau kuris laikas nerašiau. įsijungiau dabar, pagalvojau – o kodėl? negi dėl to, kad visko ko noriu negaliu parašyt dėl visokių skaitančių mamyčių? bet tada, atrodo, galėčiau rašyt ką nors sau,, bet nerašau.
per sunku viską išreikšt žodžiais, kartais net vien galvojant susisuka galva, tai ką čia bekalbėt.
iki kada nors, manau, nes nežinau ką čia galėčiau šiuo metu rašyt, kas man būtų įdomu. geriausi atsiminimai išlieka, ko neprisimenu – matyt to ir nereik prisimint.
ciao.
kai teka saulė, pavažiuoja protas
Kas vyksta?
Kas gi dabar vyksta?
Ispanijoj sėkmingai pabuvau, ten viskas labai nuostabu. Puikus oras, gražūs besišypsantys ispanai, belekiek didmiesčio triukšmo, nenustojantis skubantis gyvenimas. Ir man visai ten patiko.
Dabar vėl tupiu mokykloj, dienos vėl bėga labai greitai (jau po mėnesio kalėdos! o mokslo metai juk dar ką tik teprasidėjo). organizuojam mediumą (velniai žino, kokios ten šyzos gausis), organizuojam jazz pictures,, tarp organizavimų truputį pasimokom (bet tik truputį).
ir smaragde dar dirbu. ten dabar tikriausiai yra vieta, kurioje geriausiai jaučiuosi, geriausiai pasiilsiu (kad ir dirbdama). su draugais kuriam krūvą planų, kuriuos anksčiau ar vėliau (vėliausiai – vasarą, kuri, tokiais tempais bėgant dienom, tuoj pat ir ateis) įvykdysim. o kol kas ir taip viskas gana gerai.
ir skautauju dar. nesąmonės dabar su mūsų skiltimi vyksta (kad tik nepasidarytų praeitų metų situacija :/ ), bet tikiuos po vienos kitos savaitėlės viskas grįš į savas vėžes. labai tikiuosi, nes po vasaros mačiau viską lyg pro rožinius akinius, tikėjausi daug.
tai va. kažkaip vis lengviau gyvent darosi. *
p.s. perskaičiau savo paskutinį sakinį, ir dar kartą įsitikinau,kaip beprotiškai laukiu pavasario pabaigos ir vasaros. pabėgti nuo visų kaukių į save.
tolėliau.
juggling camp buvo jau senokai, o gyvenimas tęsiasi.
kas vyksta pastarosiom dienom? o gi nieko. kasdien einu į mokyklą, kiekvieną savaitgalį susitinku su draugais ar nueinu į koncertą, ir visos dienos plaukia lygiai taip pat vienodai.
net nežinau ką parašyti. mediumą pamažu organizuojam, jazz pictures pamažu organizuojam, o daugiau licėjuj – nieko gero. netgi mokytis beveik nereikia (jau įsivaizduoju grėsmingą sesės arba mamos komentarą po šiuo įrašu), jei nesi pratęs labai panikuoti dėl kiekvieno kontrolinuko.
ir dar dabar turiu mažytę paslaptėlę, kurios čia negaliu parašyt – tegu mama lieka nežinioj:))
net nežinau ką rašyti. va, 1nį iškeliauju ispanijon, kur vakar buvo 20 laipsnių šilumos. pavydėkit.
and life goes on.
ne veltui kažkada vasaros pabaigoj galvojau, kad iki kitos vasaros gyvensiu vien prisiminimais. ši vasara neleidžia savęs pamiršt (nors tu ką).
why is that? nes juggling camp šį savaitgalį vėl labai smarkiai priminė vasaros nuotykius. daug žongliravimo, džiaugsmo ir juoko, gražūs ežerai ir gražūs miškai, ramybė ir tūsas, tie patys keli nuostabūs žmonės – daug gero.
reiktų kaip nors pabandyt aprašyt bent kiek visą reikalą. žiūrint iš organizacinės pusės – pirmas blynas prisvilęs. bet aš kaip workshopo vedėja nesiskundžiu, nes man mokėt pinigų apskritai nereikėjo. vieta – super. ežeras labai gražus, miškas LABAI gražus, patys pastatai – so so. reikėjo truputį daugiau erdvės viduj ir šilumos. bet užtat visa tai atsveria įspūdingi vėtros nuversti medžiai su dar įspūdingesnėm šaknim. :) važiuosim ten filmuot deginimų kada.
mm, kas dar. kompanija – na, visai nieko, tikėjaus blogiau:) + visai netyčia camp’as tapo international projektu – turėjom 5 prancūzus. ir dar turėjom labai keistą sargą. LABAI keistą, kuriam mes atrodėm tikriausiai dar keistesni negu jis mums ,
// feedback’o matyt tik tiek trumpai (pernelyg viskas šviežia, kad rišliai ir plačiai aprašyt //
—————————
važiuojant atgal, vos tik įsėdus į mašiną su kavos puodeliu ir šokoladu iš degalinės, aš ir sėmka vienu metu pagalvojom – visai kaip vasarą. tik mašina ne ta.
tai buvo žiauriai geras jausmas. o sėmka vis dėl to yra vienas geriausių… sukeliautojų (?) (čia nuo žodžio ‘sugėrovas’, tiesiog nesugalvoju atitikmens kuris geriau išreikštų tai ką aš noriu pasakyt)
—————————————————————————————
po tokių savaitgalių ne-ne-ne-nesinori grįžt į mokyklą. atgal pas visas nesąmones, intrigas, mokslus, reikalus; pas visai ne tuos žmones, su kuriais norėtum būt. matyt blogai, kad aš iš karto taip nusiteikiu, bet kad kitaip net negaliu. pernelyg gera ten buvo (nes blogi dalykai jau spėjo užsimiršt, atminty pamažu lieka vien tik geri atsiminimai).
paverkšlenimai ir žiema.
paskaičiau savo praeito įrašo pabaigą, kur sakiau, kad žinau ko noriu.
iš dalies – taip. iš kitos pusės – prisiminiau šiandieninį pokalbį su Nora. Mergaitė amžiaus tokio pat kaip aš, bet visiškai idealiai žino ko siekia, ir ne tai, kad siekia paprastų dalykų – nori būt muzikante (cha, tokie dalykai mane visąlaik veža). pasakojo daug visokių istorijų iš savo muzikavimo viso. maždaug, reikia žmogui pakliūt į stovyklą – per metus be problemų išmoksta grot fleita. reikia – išmoksta dar ką nors. ir visad nuosekliai siekia savo tikslo. ir visiškai nepaiso to, kad jos tėvai (kurie irgi belekiek visko pasiekę yra) nenori jai to leist, vistiek užsispyrus daro KĄ NORI.
blyn, iš dalies pavydžiu tokiem žmonėm. žinočiau aš, ko tikrai noriu iš savęs ateity, tai galėčiau bet ką padaryt. o dabar, va ir nežinau kur man krypt. ai, žodžiu.
labai keistai pastaruoju metu man daug kas krenta iš rankų. randu kokį nors nuostabų įvykį, noriu jame sudalyvaut, ir vis kas nors sukliudo. bet kokie išvažiavimai, bet kokios įdomesnės veiklos – viskas nepavyksta. matyt, vidus jau jaučia žiemą ir nori palikt visus beprotiškus važinėjimus ateinančiai vasarai. dabar reikia ramybės. juk ir aplink yra tiek visko nuostabaus, kur aš čia dar lakstau. užteks naujų dalykų – prisiminkime ir senus draugus, pastovumą. (Kūlgrinda – Vidury lauko)
dar šiandien buvo krikštynos. buvo visai linksma laistyt fux’us, šūkaut, baubt ir kitaip linksmintis. bet vis dėl to linksmiausia buvo visos nesąmonės su Juste, Auste ir Ieva po renginio. grįžtant autobusu vėl taip pat susimąsčiau – kam man nauji įvykiai, juk čia irgi taip gerai. Ir pasirodo, ne veltui man pastarąsias dienas iš galvos neišėjo Jūratės ir Kąstyčio arija. Kodėl tariu: man gera čia?
blyn, susigraudinau. labai gerai, kad nėjau į a. – tikrai ne šiuo metu man to reik. kada nors.
laikas bėga ne-svei-kai greitai.
kadangi braukau dienas kalendoriuje, tai pastebėjau, kad liko beveik tik viena rugsėjo savaitė.
kur pradingo rugsėjis?
šiaip tai labai gerai, kad laikas taip greitai bėga. ant galvos vėl pamažu verčiuos krūvas veiklų, bet tai irgi gerai – laikas dar greičiau bėgs. labai noriu, kad šie metai pralėktų visu savo greičiu.
iš tiesų, tai labai geras jausmas viduj. jaučiu, kad nestoviu vietoj ir pamažu judu link ten, ko noriu. jaučiu, kad žinau, ką darau ir žinau, ko noriu. ir iš viso – ačiū tau, vasara.
p.s. turim kol kas namie katytę – silkę. išprotėjus, bet nuostabi.
rugsėjo 1.
dabar galvot, kad ryt vėl prasidės eilinės dienos, labai keista. tai atrodo pakankamai neįmanoma – atrodo, tik nedidelę pauzę padarei tarp mokslų, o dabar viskas vėl toliau tęsiasi. vasara dabar atrodo kaip sapnas, visi mano nuotykiai – lyg neįvykę.
mokykloj niekas nepasikeitė – visi atrodo taip pat, elgiasi taip pat, šneka apie tuos pačius dalykus. skiriasi tik tai, kad yra krūva naujų žmonių, išėjo ketvirtokai ir mūsų kursas jau yra gerokai apsitrynęs licėjuj ir apsiuostęs, ne taip kaip pirmam kurse. bet viso labo tiek pakeitimų.
nežinau. labai keistas jausmas. tikiuosi, po kokio mėnesio jis dings ir atsiras kokių įdomybių licėjuj, nes kitaip nelabai linksmas gyvenimas nusimato.
ačiū, broli, ir ačiū… draugai?
seniai seniai brolis nutraukė mano gitaros stygą, seniai seniai aš ir šiaip neturėjau laiko kada ja grot (paprasčiausiai nebuvau namie), ir seniai seniai man tas pats brolis kniso protą, kad pakeisčiau stygas.
ir ačiū broli, kad pagaliau privertei mane jas pakeist!
po galais, negaliu žodžiais apsakyt to nuostabaus jausmo, kai po kokių >2 mėnesių vėl išgirsti savo rankomis gitara sugrotus garsus. kaip skamba naujutėlaitės puikios stygos (kas, kad uždėtos ant anaiptol ne naujutėlaitės ir ne pačios nuostabiausios gitaros), kaip gera grot, ahhhhhhh, vien dėl to verta 2 mėnesius nerast progos pagrot:)
nenusakomas jausmas.
o šiandiena šiaip keista diena. ryte susitikau su čibiu, po to su auste, ir visą tą laikotarpį jaučiausi visiškai nesava – galiausiai, kai dar ir pradėjau pesimistiškai skųstis austei, nusprendžiau, kad ne ta koja išlipau iš lovos.
o bet tačiau – susitikus su urte mano būklė gana normalizavosi, o po to vakare nuėjus į violetos parodos atidarymą ‘art cafe’ ji iš viso šoktelėjo iki pat lubų. eidama į tą parodą žinojau, kad sutiksiu kelis pažįstamus iš vilniaus ir iš klaipėdos, bet visiškai nesitikėjau, kad susirinks toks jaukus savų žmonių ratelis. buvo beprotiškai gera DAR kartą pamatyt juos – visiškai nesvarbu, kad su kai kuriais ir taip praleidau visą vasarą – vistiek tai buvo nuostabiai jauku ir miela. net jei ne koks renginys, ne darbas, ne festivalis – vistiek sugebam kažkaip susirinkt vienon vieton, susiburt, ir tai yra taip GERA. mmmm, tuoj visai susilydysiu (sėdžiu ir spėlioju, ar susilydysiu, ar susilydisiu).
žodžiu. vakaras atsvėrė visas dienos metu vykusias nesąmones.
Kai teka saulė, pavažiuoja protas 