Paskutinis skambutis.

2009-05-16 at 06:24 (kasdienybė)

Darėm ir padarėm skambutį ketvirtokams.  Padarėm nuostabiai, klasė – čiapija, o kiemelyje baltus balandžius leidom. Ir ruošiant nerealiai užsivežėm. Aš beprotiškai džiaugiuos mūsų darbu.

Savo dalį atlikę ėjom į bendrą renginį, trečiokų padarytą. Pradžioj – ok ok, gražu. Po to pajazzinta ‘Už girių už kalnų’ liūdna liūdna daina, auklėtojų šnekos, pasišnekėjimai su gūga – ir taaaip liūdna pasidarė. Ir dėl kai kurių gerai pažįstamų ketvirtokų (licėjaus minusas – pusė išvažiuoja užsienin, ir velniai žino, ar kada nors gyvenime juos dar pamatysi), ir dėl savęs (kaip metai greit prabėgo, o liko viso labo tik tris kartus tiek, kiek jau praėjo. žopytė.). Iš pačio galo gūga išėjo, aš vėliau irgi, ir sėdėjom abidvi salytėj ir žliumbėm. Po to pabandžiau vaizduot, kad gelbėju pasaulį (padariau vieną ne patį protingiausią ir reikalingiausią dalyką), o po to grįžau, pašnekėjom su auklėtoja, sutvarkėm viską.

Žodžiu. Skambutis buvo nerealiai liūdnas, visa likusi diena – vien visokių prisiminimų ir apmąstymų.

P.S. Pagaliau viskas baigės. Ž., ate.